Viena naktis, nakties, nakty..

Išpustyti sapnai: pilnaties
laike, gamtos sužydėjime,
tekant mėnuliui už kreivo lango.

„Kuriame buvai pradėtas jaunos
ir gražios moters įsčiose ir ilgai
nešiotas jų tamsoje visur, kur tik
ji pati vaikščiojo... “

Kartais norisi supykti ant viso
Pasaulio, kai lieku viena ir
niekas neatsiliepia į šauksmą..
Tokia ilga – trumpa naktis.
Nes visada, kai reikia
žodžių, turiu tylą.
Noris taip supykti ir jei jau
dabar tyli, tai ir ryt
tulėtum. Noriu supykti, kad
greičiau būčiau viena ir išgyvenčiau
tai, ką privalau.
Viena. Jei jau nepadedi.

Nuo šiol vėl naktys virpės
baime ir neramumu..
Jei jau tylit, kai šaukiuos
pagalbos, tai tylėkit ir tada,
kai matysit, jog bandau be
jūsų ištverti!
Bet.. nemoku pykti, kad neatsakote.
Taip pasinaudojate
ir viskas. Tokie jūs žmonės.
Jums gi nerūpi kito žmogaus
kančia, jei ji jums yra
nenaudinga.

Matysit sukruvintas mano
rankas ir jums jos rūpės, kaip
pernykščių lapų raudonis,
sumintas drėgnoje gatvėje.
Išdrąskytos žaizdos viskas,
kas jus traukia. Juk jei
ne patys kenčiate – įdomu.
Ir viskas.
Taip ateinate ir išeinate.
Suteikdami viltį ir ją
nužudydami. Ar tai teikia malonumą?

Plačiai atmerktos degančios
Akys. Drebančia ranka
rašomos tiesios raidės.
Juokiatės. Žinoma, ne jums
bemiegių naktų sunkumas ir
lengvumas. Užgesusių gatvių
žibintai ir vargano asfalto
dulkės.
Pirštų galais varvantys lašai.
Raudonio. Kapt, kapt..