vežu

į mišką vežu, kaip senovėj nukaršusius
veždavo:
        sodinu į roges, pats save įkinkau,

tada kuo toliau nuo akių,
                  kad pūga užpustytų šliūžes,

nesakau, kad negniaužia širdies,
              bet ne man tiek burnų išpenėt,

kad nors būtų naudos – kreta, dūsauja,
inkščia bedantėm angom,
                          sendaikčiais atsiduoda,

nelyg amuletai iš kaulo, kraujo, mėsos –
vis primins,
            ką pamiršti bandai arba jau tarei
praeičiai griežtą kaput,

    jie žmonėja pernelyg greitai – kėsinas
po sąžinės visokiausius teismus
                    nutąsyt už visokiausių galų –

po sniegu jiems, manau, bus smagu –
      nuo žvarbos užmiegama, sako, gražiai –

gyvenimą persapnuos visą –
nuo materijos ligi metaforos, nuo jūros
                      ligi galiukų žuvėdros sparnų,

ak, jei žinotų, su meile kokia palieku
                            atmerktoj stebuklo aky –
dangumi žvaigždinėja šviesa,
            miškas draugiškai glaudžias ratu,

pakšt kakton ir pusnim
  ir pusnim paknopstom, neatsigrįždamas –

kažkelintąkart pažadu sau:
  daugiau šiukštu niekados jokių nesaugių

lyrinių santykių –
              beigi patarsiu visiems susilaikyti,
kol neprisiveisė į eilėraščius panašių,
                                        mutantų tautybės –

tegu rojuje ditirambais kutena dievuliui
padus – o aš jau užtektinai
                    nugalabijau jų ant savo galvos

štai ir šį – į rogutes ir vežu, vos pasnigs