Atsidūstu 22 kartai per sekundę dažniu ir skaitau toliau:
“Kosmose pamirkyti kojas. Nušluostyt baltu rankšluosčiu iš Paukščių tako.”
“Džiovintų žvaigždžių arbata - ramina nervus, padeda nuo nemigos.”…
Nerealus uždavinys – nerealus sprendimo būdas.
Užverčiu knygą.
Pienu užverda pyktis.
Užkabinu medaus.
Noriu užmigti. --------
Atsigulu.
Išjungiu šviesą, imituojant užvertus vokus.
Smegenys dirba, net dūzgia.
Mintys kruta, kaleidoskopu dėliojasi klausimai ir,
Deja, ne atsakymai. --------
Klaustrofobiškai slegia juoduma.
Neišlaikau. Šoku ant kojų ir
Akimirksniu suvokiu, jog “iššokau”
Iš orbitos į šalto kosmoso vakuumą.
Ne stoviu – kabu/krentu tarp dangaus ir žemės.
[Thurisaz] --------
JI (Mirtis) alsuoja į nugarą.
Atsisuku. Nėra – tamsa,
Ištirpstu Jos juodo ilgesio vyzdžiuose.
Nuo įtampos anglis
Pavirsta deimantu, o aš –
Jo inkliuzas.
Tebūnie kas bus. Užsimerkiu.
Regiu savy.
Ant (kryžmos iš) tiesių,
Einančių į begalybę ir
Mano kančios begalinės.
Delnuos atsiveria trikampės
Skausmo akys. Jų sūrime
Užkonservuotas liūdesys. -------
Ir krentu/kabu žemyn galva.
Po manimi JI:
Veidu į veidą, akis į akį,
Prie pat.
JI šypso anomaline šypsena:
Tai dantų perlais,
Tai graižtuvine smulkintuve.
JOS akių gelmėse nėra nieko
(o gal viskas),
Tik klaustorfobiška juoduma.
Išmuša prakaitas.
JOS veidu nurieda lašai.-------
Krentu/kabu žemyn galva,
Kol iš burnos per lūpas
Išvarva žodžiai.
Jie virsta runomis.
Sustingusiais pirštais
Atverčiu vieną – Sowelu [Saulė].
Nejudriose lėliukėse lyg gyvybė
Sukruta kibirkštis – atšvaitas.
Gaivalingi spinduliai
Prasiskverbia į širdį, o
Iš ten – atgal į Pasaulį.
JOS kakta nurieda prakaitas
(Mano kraujo lašu).
Šviesa jį nudažo raudoniu.
JI sprogsta atominiu grybu. ------
Tyla.
Nusėda “rūkas”.
Iš pelenų pakylu.
Nėra prisiminimų,
Nėra paties. -----
oi koks dialogas.. nu dzin.. puses nesupratau.. ai bet ir nenorejau suprasti.. suprasiu kai skaitysiu be mieliu.
O veikalas Taviskis tai.. ka as zinau... :/
Puse patiko, puse nzn..
Labai spalvingas bet rudas.
Nespeju su mintim.... :/ durna galva meibi beibi.
Jūsų mintį supratau. Bet manau, čia yra palikta pakankamai tvirta 'ašis', kad ir maximalus dalyko atsiejimas nuo paties dalyko nevirstų minčių 'skrydžiu į kitą orbitą' ;p
he. čia iš serijos - o kaip jūs nesupratote, kad trečioje pastraipose paminėtas sliekas yra aliuzija į adomo bei ievos nuodėmę ir pirmąją iniciaciją...
Aš tai jaučiu silpnybę dalykams, kuriuos reikia pačiam nujausti, kurie vos apčiuopiami ir daugiaprasmiai. Jei paprasčiau - man patinka, kai lieka kažkas neaišku, tik nuspėjama. :)
Loke1, priminei žiniuką iš nežiniuko nuotykių: anas labai konkrečiai rašydavo, - "sraigtelis varžtelis - saulės miestą". ir visi suprasdavo. gal todėl, kad ten buvo ne beletristika}:)
Apskritai ar kampuotai, skaitant geriau 'užpildyti' trūkstamas vietas pačiam.
Galbūt būtų tiksliau šią rašliavą pavadinti preliudija į tai, kas kyla skaitančiojo mintyse.
Hm..
Dėkoju už tokį įvertinimą ir atsiliepimus, kažkaip nemaniau, kad kas nors supras.. [;
Na, gerai, Skruzde, man irgi ši vieta "strigo". Gal reikėjo rašyti 'užmerktus', o gal iš vis pakeisti sakinį, pvz., imituojant užmerktų vokų tamsą. Aiškiau?? Ar kažką panašaus? Nors kažkaip man pačiai, kai išmetu dalį žodžių (mano manymu, nebūtinų) atrodo išlieka/suprantama mintis.