Dedikacija su mėnuliu

Šiąnakt ne vienas kauki į mėnulį:
Girdi kaip mieste atsidaro langai -
Miego ramybė sutrūksta per siūles
Virvagalį vieną įkandęs laikai.

Tokie mes keli: savęs įsikandę- 
Ilčių karoliai negrabiai suverti,
Nagai ilgesni ir esam ne šiandien-
Esam iš niekur, mums nebūna arti.

Įsirita mėnuo į degantį delną-
Paglostai atsargiai lyg marmuro krūtį,
Nuslūgo- patvino- ir niekas neveltui-
Iškrypom šiek tiek, kad galėtume būti.

Viens kitą pažįstam iš blyksnio rainelėj,
Iš žvilgsnio į nerimu degantį dangų,
Sudilgčioja širdį- prieš audrą taip gelia
Atodūsiu išpilam potvynio bangą.


L. A.