neprognozuoju, ką galėtum papasakot,
kad ir apie planetą –
muziejinę kosmoso retenybę
ir didžiausią planetariumą,
greičiausią greitkelį, iki blizgesio nušveistą
šviesmetį, galvoje spengimą,
sprangią gerklėje anginą,
artėj... tolst... artėj... savižudžio užgrobtą
traukinį – užtenka ranka mostel...
ar snukiu stuktelėti,
štai dar prisimeni kabaretą nebyliajame filme –
vakaro seansą iš pakelių
dorojo traškučių kartos vaikai,
kaip parsinešei tylą ir dar –
vienišą garsą, kuris kaip strėlė paskutinei
Krepo juostai sutrūkus,
vaidini regimybėje ir vis klausinėji
pardon, kur veda šito scenarijaus klystkelis?
nurašai atsitiktinumui kiekvieną minutę,
kiekvieną baikščią eilutę
lauži, kaip duoną, čia lauži dėl braižo –
ar ne dėl braižo sumautas eilėraščių lažas? –
iš tiesų perki suraikytas
pusryčių sumuštiniams ir iš balkono žvalgais
pro planetariumo stoglangį – ten
šviesiausio šviesmečio greičiausio greitkelio
sankryžoj – eilinė, mažytė avarija,
apie kurią lyg ir nebūtų ką pasakot,
jei pats, tarsi pusgalvis, į vairą galvos
atitrenkęs nebūtum –
lyg lapai nuo medžių tada nuo lūpų pabyra
auksinės frazės – tik kad viskas pavėjui