Apie

Yra šalis ir ką gi?
Ir ko gi ta šalis yra?
Šie klausimai kankina ne tiktai senolius,
Bet ir tos šalies meistrų likimo lemtį.
Žiūrėjau aš, žiūrėjai tu,
Bet nematysi,
Nes už keiksmažodžius iškart į tremtį
Kalneliu mažu garmėsim.
Gal po tiltu, o gal ant plynaukštės aukštos
Kažką į ausį savo akimis šnabždėsi.
Ai, gal kitąkart iššoksim mes iš medžių
Ir užpulsim priešus patyliukais,
Kai tipensi,
Tavo priešus aš užvošiu
Tuo moliniu ąsotėliu.
Asotėlis be minčių tada neliks.
Jis grobį neš mažais žingsniukais.
Tiktai žvilgt dugnan ąsotis,
O ten gi tie meistrai tie patys snaust pradėję.
Susisgribęs ir pamąstęs ąsotėlis taip prabilo:
„Vai nešiosiu, vai myluosiu,
Ak, meistrai, prašau atleisti.
Priešus aš paleidau vikriai,
Ir surst man teks gudročių,
Kurs padėtų mįslę šią įminti... “
Taip kalbėjo, taip godojo
Ąsotėlis puodu virtęs,
Bet pabudo meistras ir suprato didis,
Jog jo kojos iki kelių šlapios,
Nes įbridęs vandenin rymojo,
Šią naktelę, tą nakelę.
„Drugelius reik prisiminti“-
Pasakė meistras.