kardinalus

„…mergaite, mergaite, užsirakink duris, karstas jau lipa laiptais…“
(vaikų liaudies pasaka)


mergaite, mergaite, užsibarikaduok,
                šermukšnis rudens kardinolas
šlama kapais,
mergaite, aukso viduryje atsistok,
kai šermukšnis rudens kardinolas
lauš laukujas,
              pentagramą iš žvakių išsidėliok
ir į tamsą skalyk plaučiais visais,
gal šermukšniui rudens kardinolui
dingosis,
            jog šunbalse serga mergaitė arba
ašaka jos gerklėj,
trumpam suturėsi ant slenksčio lapuotį
šerdimi tuščiavidure –
                    jai dunksint naktis nusibaigia
ir meteorai tarškiai nurieda stogo skarda
į bedugnį širdies atvirumą, kurio
nė neįtarei esant,
tada, kai šermukšnis rudens kardinolas
griebs už gerklės ir suriks
                                    atiduok savo širdį,
saldžiai meluok: ak, elektros tinkluos
įsipainiojus mano širdis yra aitvaras,
ak, jei pasieksi – tau atiteks, o nutrenks –
išeiginį tavo apsiaustą vėjai nujos,
    taip kartok, kol žvakės į vašką sumerks
savo dagtis,
                  sukibirkščiuos apstulbę stulpai
ir gatvėj iš nuostabos dings elektra,
mergaite, mergaite, tai reikš,
kad šermukšnis rudens kardinolas
nuėjo laidais,
o visiems, kas nueina laidais –
                            šventųjų rudens atlaidai,
lieka ankštumoje susisupt į apsiaustą
ir laukt, kol lengvai ir baltai,
tarsi snigtų – lengvai ir baltai pasibaigs
                          visapusė širdies apsiaustis