Įtampa (pradžia)

-Ar jums įdomus Jūsų gyvenimas...  Ar jūs džiaugiatės juo, ar nusivylimas kasdieniškomis lažybomis su likimu neverčia jūsų jaustis vienišais šiame gyvenime?  Klausimas retorinis, todėl galite ir neatsakineti, na nebent labai sureikšminate atsakymus į tokius klausimus, kurie neturi jokios vertės, nepajudina jūsų gyvensenos pagrindų ir nekeičia jūsų veido.
Ryškiai žalias kaklaraištis matyt neseniai perskaitė Bodlerą.
-Ar jums neatrodo, kad mes seniai užmiršome, kad kiekvienas mūsų-„vertybė“..? 
Pokalbis, prasidėjęs nekaltai kaip visada– šiųmetinių grybų derliumi ir orais, iš neįsipareigojančiai atsipalaidavusio ėmė tapti neįsipareigojančiai nuobodžiu. Kastuvėlis pagalvojo, kad vairuotojas greičiausiai neturėjo draugų, nes jo analitinis mąstymas seniai turėjo atbaidyti visus, kam reikia nors trupučio užuojautos. Vienodas maistas, kuriame per daug druskos, pakenčiamas tik šeimai. „Nepagailėjai druskos– myli“. Jis pagalvojo, kad irgi tapo laikinu naujuoju Žaliojo kaklaraiščio maistu, „bet tik šią kelionę“-užbaigė mintyse.
Žaliasis kaklaraištis buvo pusamžis vyras, su įkritusiais žandais ir keistai ilgomis ir liesomis rankomis, kurios buvo išbertos rudu pigmentu,  jo kiek pakumpusi laikysena darė jį šiek tiek  panašiu į žiogą. Apie žiogus Kastuvėlis žinojo nedaug. Tik tiek, kad jie labai mėgsta pievas ir yra žalios spalvos. Taigi, pradžioje priešiškumo jis vairuotojui nepajuto. Gal tik dabar, kai pokalbis ėmė krypti ne į tą pusę, jam ėmė nebepatikti tos rudu pigmentu išbertos rankos ir ryškai žalios spalvos kaklaraištis.
Kastuvėlis žinojo, kad Kaklaraiščiui nei velnio nerūpi kas iš tiesų yra jo pakeleivis. Tie vairuotojai, kuriuos jis sutranzuodavo ant kelio, matyt, visada norėdavo pakankinti savo pašnekovus „nuoširdžiomis“ kalbomis..... Tačiau ką daryti, jei viskas eina per gerklę vos tik jie ima kalbėti?
Po teisybei Kastuvėlio per visą jo gyvenimą nesugebėjo sudominti nei vienas žmogus (išskyrus gal Elę). Net ir mama jis domėjosi tik tiek, kad nesukelti sau bereikalingo sąžinės graužimo. O šitas tipas aiškiai lenkė kalbą prie išpažinties, kuri jei jau prasidėtų, tai varytų nuobodulį, nes išvartęs visą priešininko vidų, jis paskelbtų kokią genialią idėją kaip susitvarkyti su visomis problemomis. Tada Kostas būtų tiesiog priverstas palinksėti galvą iš tingumo- kad nereikėtų aiškinti visų „už“ ir „prieš“ kodėl jis nesprendžia to kaklaraiščio siūlomų būdų arba džiūgauti „ir kodėl nepagalvojau anksčiau“.. Paskutinis būdas greičiau leisdavo užtildyti įkyruolį, bet reikalavo šiokių tokių pastangų, todėl Kastuvėlio buvo naudojamas itin retai.
O jei Kostas paprieštarautų?  Ne - Kaklaraištis būtų priverstas ginti savo siūlomą sprendimo būdą vien todėl, kad pats jį pasiūlė... Prasidėtų ilga ir alinanti diskusija, kurioje kiekvienas liktų prie savo nuomonės. „Ir kodėl žmonės visada noriau padeda kitiems kai nereikia gilintis... “. Prikišamai įrodinėjama tiesa visada sukelia abejonių tam, kuriam ji įrodinėjama. O kaklaraištis, atrodo, neabejojo dėl vieno- kad jis žino išeitis. Yra rūšis žmonių, kurie gyvena siurbdami teigiamas kitų mintis apie savo gyvenimą. Tačiau dažnai tokie mėgsta išklausyti ir kitų bėdas, bet ne tam, kad suprastų, oi ne- tik neapsirikite, o tam, kad galėtų „patarti“. Iš tiesų jie nuolat ieško pritarimo iš šalies ir jiems nesvarbu ar liaupsės nuoširdžios ar ne, ar pagimdytos baimės, ar pritariantis tylėjimas pagimdytas tiesiog tinginystės (kaip būtų atsitikę Kastuvėlio atveju). O tipas už vairo, atrodo, priklausė kaip tik minėtai žmonių rūšiai. Šiaip ar taip pokalbio baigtis atrodo buvo aiški. „Velniop nuoširdžias pagalbas“-vemt verčia“.
Nukrypstant į šalį derėtų pastebėti, kad sugebėjimas nesidomėti aplinkinių gyvenimu ir buvo Kastuvėlio gebėjimo džiaugtis gyvenimu pagrindas. Jis atvirai visiems galėjo apie tai pasisakyti, tik nenorėdavo įžeisti. Nei velnio jam nerūpėjo ar gera Akinukui su žmona (juk jei jau išsirinko tą Augustę, kurią prieš tai turėjo visa Klaipėdos Atlanto fanų tribūna, matyt žinojo kam ji tokia tinkama. Taigi ir skųstis kaip ir nebeturėjo teisės), nerūpėjo ar jo paties brolis  pučia žolę po pamokų su draugais kokiame miškelyje, kuriame teka upelis, pilnas nuskandintų šiųmetinių katukų. Jam buvo nusispjauti, koks kiekvieno išsilavinimas– dėl ko buvo sakoma, kad Kastuvėlis turi „didelę širdį“. Nesidomėjimas žmonėmis ir abejingumas jų padėčiai atsverdavo vienas kitą kaip dorybė atsveria nuodėmę. Jei žmonės niekad nesupras, kad jie gali nedominti pašnekovo, tai liks dėkingi ir už tai, kad jūs nesmerksite jų už jų klaidas. Randama daug žodžių apibūdinti tinginystei. Vieni sako, kad to „žmogaus širdis didelė ir jis nesusirgęs miesčionišku, teisininkams būdingu snobizmu“, kiti- kad Kastuvėlis nesmerkia jų, nes „jis matė daug vargo“. Visa tai buvo netiesa, bet jei žmonės rasdavo jame dorybių, Kastuvėlis tokiai nuomonei nesipriešindavo.
Pats Kastuvėlis buvo baigęs teologiją Kaune. Pradėjo ten mokytis, nes taip pasiūlė kaimynė iš gretimo buto, o ir pastatas buvo gražioje vietoje. Kaimynės jis nemylėjo, bet pagalvojo, kad tai ženklas.
Mintys karts nuo karto sukosi apie Elę. Ką jai pasakys- dar nebuvo nusprendęs, ką veiks- taip pat nežinojo. Gal tiesiog praleis laiką kino teatre, po to eis pasivaikščioti Laisvės alėja, kol dar nesutemo ir ten pakankamai saugu, o po to virs į bendrabučio lovą ir smaginsis iki paryčių . Po tokių pasismaginimų ne viena dora naujai iškepta kaunietė ryte atrasdavo keistą mėlynę, einančią išilgai per nugarą. Jos kaltininkas būdavo senos tarybinės spyruoklinės lovos šonas, ant kurio atsigulus lova ne taip girgždėdavo. O gal kilnumo apimtas ims ir pasipirš...
Kastuvėlis nemėgo planuoti. O be to apsiprendimas visai ir neprivalo būti nei tvirtas, nei greitas. Tai, kad jis tvirtai nusprendė išmokti kokią kalbą, jis žinojo. Kad Elę myli, lyg irgi žinojo. O kad nori vesti, įsitikinęs iki galo dar nebuvo. Ši dilema teikė šiokių tokių nepatogumų, nes jis vis tikėjosi, kad turi atsitikti kažkas, kas leis jam apsispręsti ir išdėstyti savo pozicijas jos atžvilgiu daug aiškiau. Štai tas laukimas neteikė jokio malonumo, bet susitaikyti su juo buvo nesunku. Taip nealindamas savo dvasios, leisdamas svarbiam sprendimui subręsti jo viduje ir laukdamas ženklo, sedėjo dabar Kastuvėlis mašinoje ir galvojo, kaip jam atsakyti taip, kad vairuotojo neįžeistų jo abejingumas. Atsakymas turejo būti toks, kad jo nevargintų ir tolesnė diskusija. Taigi, negalima buvo nei konfliktuoti, nei leisti Žaliajam kaklaraiščiui klausti toliau. Tiesa kartais Kastuvėlį sudomindavo pokalbis, tačiau taip atsitikdavo itin retai ir tokius vairuotojus Kastuvėlis atsimindavo su dėkingumu. Tokie pokalbiai pasižymėdavo tuo, kad juose būdavo kalbama apie meilės nuotykius arba apie nedideles vairotojų nuodėmes Europoje (ypač Lenkijoje), kartais su smulkmenomis. Tai labiausiai domina visus žmones ir Kastuvėlis nebuvo jokia išimtis. Jį taip pat domino šios istorijos, gal tik kaltų jose nerasdavo, bet šiaip pasiklausyti jų patiko.
Per tuos mokslo metus, kai nuolat reikėdavo tranzuoti tarp Klaipėdos ir Kauno, Kastuvėlis prisiklausė tiek istorijų, kad būtų užtekę parašyti romaną, vertą Erlicko vardo. Tačiau jis nebuvo rašytoju ir niekada juo nebus. Taip jis nusprendė po to, kai pirmame universiteto kurse, apimtas meilės minėtai Eleonorai iš bibliotekininkių kurso, rašė jai eiles, kurias po to išdrįso parodyti savo literatūros dėstytojui ir žinomam kritikui. Anas jam nieko nepasakė, nors Kastuvėlis ir laukė pagyrų. O to dėstytojo sūnus, su kuriuo Kastuvėliui teko po to laimė subaliavoti, papasakojo, kad jo tėvo nuomone „jis tikėjosi žymiai geriau“... Tai buvo tikriau už tiesą, todėl jis ir nebeparašė daugiau nei vieno eilėraščio ir net nei vieno laiško. Meilę jai prisipažino ir buvo dėkingas, kad ji atsakė tuo pačiu. Atsipūtė tada, nes tai reiškė, kad nesijuoks iš jo kurso merginos... Važiuodamas į Kauna, į susitikimą su ja, jautė, kad galvoje buvo tuščia, o vairuotojas vis laukė atsakymo. Eleonora laukė, vairuotojas- taip pat.
„Kodėl jie po velniais nepalieka manęs ramybėje“, - pagalvojo, tačiau pats susigaudė– „ne į temą... “


Kaip taisyklė, retas žmogus nenujaučia, ką nori išgirsti jo pašnekovas. Kastuvėlis pagalvojo, kad reikia tęsti temą apie tai, ką tas tipas galėtų filosofuoti, ir paliktų jį nors trumpam ramybėje.
Jis suprato, kad net neprisimena, ko klausė Žaliasis kaklaraištis, o tas, berods, prisiminė puikiai, nes ilgėjant pauzei jo kantrybė, ėmė sekti. Vienu delnu įsikibęs į vairą taip lyg jį smaugtų, kitu- nervingai barškino lyg ieškodamas, ar dar liko jame pulsas. Protarpiais niūniavo tik jam vienam girdimą melodiją, kur girdėdavosi tik muzikinės frazės pabaigos, kai kurie perėjimai ir, Kaklaraiščio nuomone matyt, vertingiausios kūrinio vietos:
-Žalioooos kar...., -frazė dingo. Po kelių sekundžių. -Lai lą .. mmmm....
Tai darėsi nepakenčiama.
-Stalinas“ ...
Melodija vis garsėjo. Ir tai, kad Kostas vis dar nesuprato, koks tai kūrinys, darė ją labai erzinančia. Pradžioje tiesiog norėjosi nukreipti dėmesį kur kitur ir negirdėti, vėliau- užsidengti ausis. Garsėjant jai Kastuvėliui atrodė, kad jis tuoj ims ir padarys kažką tokio, dėl ko vėliau teks labai gailėtis.
-Naaa, - nutraukė dainą Kostas, -labai sunku atsakyti. - Labai susijusios dimensijos...
„Dimensijos“, - pagalvojo. “Velnias, net nežinau, ką tai reiškia. Bjauriausia, kad pasiuntus tokį bičą po velnių, dūšioje bus dar sunkiau. Jausiesi velniškai kaltas. Panašiai kaip pasakojo mama kai išmetė už durų pagalbos prašantį šizofenija serganti dieduką, kuris graužė prieš tai ją penketą kartų po vieną valandą kiekvienąkart, prašydamas apginti jį nuo piktavalių kaimynų, kurie, anot jo, įstatė jo bute slaptą sekimo aparatūrą“.
“Išgraužk“- vos nepagalvojo garsiai...
Vairuotojas sujudėjo ir šiek tiek atsukęs savo žaliąjį kaklaraištį nutęsė:
-Dimensijossss...
Kastuvėlis pastebėjo, kad jis taria „s“ raidę taip, kaip tardavo ją rusų husarai iš senų rusiškų filmų.
-Da ss. Jūs manote skirtingossss? Sssakykime- o kaip tada Volterass, jis juk visada rūpinosi žmonėmis ir buvo labai vienišasss. Jis buvo vienišasss savo pažinime. Manau, kad jei jis būtų gyvenęs šiais laikais, jis greičiausiai būtų estradosss artistassss (šiuos du žodžius jis ištarė per nosį, matyt, norėdamas pabrėžti tik jam vienam žinomą mintį), nes tik estrados artistui vis dar būdingas ir pyktis ir satyra. Beje mūssssų dimensija neleidžia mums pilnai įvertinti to, kaip mąstė jissss. Mes galime tik „įsivaizduoti“ kaip tai vyko.
„Apie ką mes čia bliamba dabar šnekam, kažkokia berišlybė“, - pagalvojo Kastuvėlis.
Ir  perėjo į puolimą. Jam jau apkarto tas pokalbis.
-Suprantate, man atrodo, kad mes esame per toli nuo Voltero, nors manau ir mums, ir jam buvo būdingas noras kuo kokybiškiau pristatyti save kitai lyčiai, ta prasme kuo kokybiškiau pasidauginti.
Kastuvėlis jautė, kad įsismagina. Norėjo priblokšti Kaklaraištį.
-Aš suprantu, kad tai gal atrodys nesusiję, bet manau, kad nebuvo jie tokie šventi, nei tie Volterai, nei dar kokie tam amžiuje gyvenę tipai... Būtų turėję galimybę, būtų ir vartoję, ir dūręsi... Visi mes vienodi. Pavyzdžiui aš- rūkau žolę. Ar jūs esate rūkęs, atleiskite „pūtęs“, kaip sako mano draugai?, -užbaigė kažkodėl jausdamasis ir atkeršijęs, ir kaltas.
-Ką gi, tada leiskite ir man jus nustebinti. O aš namuose turiu kengūros iškamšą. Jos negalima šukuoti, nes ji labai šeriasi. O Volteras, beje, laikė panašią namuose.
Vairuotojas aiškiai šypsojosi.
-Jai beveik šimtas metų. Ją parvežė mano senelis. Jis iš senos bajorų giminės, kaip ir aš... Ar atsakiau į jūsų klausimą?
Ir jis prisimerkęs žvilgtelėjo į Kastuvėlį.
Vieną akimirką Kastuvėliui pasirodė, kad mašina pavirto į didelį vabalą, kurio skrandyje kaupėsi nuodingos dujos, ir sėdėjo jis tame skrandyje apvirškintas ir gleivėtas. Vabalas vis negalėjo pakilti, nes jo skrandyje buvo jis.
„Aš- maistas“. Kažkodėl Kostas prisiminė, kaip tranzuodamas ir laukdamas pievoje pasirodant nors vieno automobilio, girdėjo čirpiant žiogus. Jie čirpė lyg didindami karštį, lyg jų kojyčių išgaunama melodija buvo kilusi iš karščio ir gyveno tik su juo, o be tos melodijos nebūtų buvę ir karščio. Kastuvėlis perbraukė ranka kaktą lyg valydamasis prakaitą. Kakta buvo sausa.
-Kodėl jūs paėmėt mane?, - galiausiai paklausė.
-Nes man Jūsų pagailo.
Vairuotojas iš nugaros pasitrynė kaklą.
-Kiek žinau, jauniems vaikinams tranzuojasi daug sunkiau ir stoja jiems geriausiu atveju savigynos trenerės... (ir netikėtai uždainavo visa krūtine)... Įliek man skausmo širdiiiii  - tiram pam pammmmmmmmmmmmmm, - užbaigė aukšta nata tęsdamas, kaip operos daininkas. Ir taip pat netikėtai tesė:
–Todėl stoju tik vyrams, - dabar vairuotojas tarė „s“ raidę visai įprastai, „husariškoji“ kažkur dingo.
Tas tiesa. Susitranzuoti mašiną Kostui būdavo sunku. Moterys nestoja praktiškai niekada, todėl Kastuvėlis mėgdavo sakyti, kad kai moterys perims vairą- tranzas išnyks.  Eleonora taip pat tranzuodavo, vieną kartą jai sustojo kažkoks tipas kuris kelionės pabaigoje ėmė masturbuotis už vairo jos akivaizdoje... Ji pasibaisėjusi pasakojo apie tai Kastuvėliui. Stovėdamas ant kelio Kostas po to dažnai prisimindavo šią istoriją. Jis nejautė neapykantos tam tipui, jis tik pavydėjo, kad Elė žiūrėjo kaip jis tai daro...
O šį kartą..?. Šį kartą priekyje pasirodė juodas taškelis, kuris artėjo per įkaitintą orą vis artyn, kartais dingdamas už posūkio ar kalvelės ir pasirodydamas vėl įkaitintame ore. Ir atrodė, kad tai vabaliukas, skrendantis pievos pakraštyje. Vabaliukas ėmė virsti į vabalą, o pasislėpęs už kalvelės vabalas pavirto į amerikietiško tipo automobilį, kurio markės Kostas nespėjo pamatyti. („gal fordas“, -nusprendė)
Kastuvėlis išmetė cigaretę ir pasiruošė ištiesti ranką. Kai automobilis buvo per kokius 50 m. nuo jo, Kostas išsišiepė ir ėmė nekantriai strypčioti, bandydamas vienu metu atrodyti nekantriai, prielankiai, silpnai (kad nenugąsdinti pirma laiko) ir be galo džiaugsmingai. Sau jis priminė šunį, belaukiantį šeimininko prie prekybos centro, kuris ilgesingai žiūri į duris ir vigzteli uodegą kiekvieną kartą atsidarius automatinėms durims...
„Dar ne jis“... (kai žmogus preina pro šalį (pravažiuoja automobilis))... “Ach ir vėl ne- paliko mane, paliko benamį“. Po kiek laiko „Ne- ne jis, o vargšė, vargšė tu- mano išduota ir sužeista širdis“ (pro pravažiuojančio automobilio langą vaikas ant galinės sėdynės rodo „faka“).
“Jis, jis, jis. Padėkite man juoktis, auuuuuu. Aš vėl atgavau savigarbą“, - tuksi šuns širdelė sustojus praeiviui (automobiliui). Apėmus tokiai nuotaikai Kastuvėlis ramindavo save, kad šuniui reikalingas šeimininkas, o jam ne. O tai yra tikriausias įrodymas, kuris reiškia, kad niekas jo ir nelaiko šunimi. Vis dėl to šį kartą tranzuojant šis jausmas buvo ypač stiprus (matyt dėl to, kad automobiliai pravažiuodavo itin retai). Toks stiprus, kad nedingo atsidūrus automobilio viduje, nedingo net pamačius Kaklaraiščio akis, kai tas primerkęs jas ištarė tą gleivėtą frazę:
-Ar atsakiau į jūsų klausimą? “
Kodėl ji gleivėta, Kastuvėlis turbūt ir negalėtų atsakyti. Tačiau, kaip jam atrodė, tai buvo tiksliausia asociacija apibūdinti tam žvilgsnio ir intonacijos mišiniui.
Menkumas turi ribas. Ir dažniausiai, kai pamatai žmogaus akis, kaip taisyklė nustoji norėti būti menkas. Nori, kad viskas būtų kitaip..., bet tas ramus tonas ir tos Kaklaraiščio akys- nieko nesakančios žiogo sagutės, visiškai nepakeitė to jausmo. Kastuvėlis nusipurtė.
-Šiais laikais viskas kitaip. Jūs manote, kad pavyzdžiui, jūsų sūnus nevartoja? Ar jūs manote, kad bajoriška prigimtis (Kastuvėlis nesusilaikė neįgėlęs) išgelbės jį nuo to, kad jo draugai laikys jį mamos vaikeliu? Ar jūs diržu jam išmušite tą norą .........?
-Susilaikysiu nuo vertinimų. Ir klysti- aš neturiu sūnaus, -nutraukė Kaklaraištis.
-Tačiau jei turėtumėt?
-Tačiau aš neturiu.
-Tačiau vis dėl to.., - Kastuvėlis negalėjo susilaikyti.
-Tačiau aš neturiu ir negaliu ............
Kurį laiką abu važiavome tylėdami. Kaklaraištis nutraukė tylą:
-Atleiskite, kad nutraukiau JUS. Gal norite pratęsti?
Ir nelaukdamas tęsė pats:
-Vis dėl to vaizdą apie žmones moku susidaryti greitai ir tikslų - tereikia šiek tiek pastabumo- dirbu …. Na, sakykime nesvarbu, tačiau darbas, susijęs su detalėmis. Tenka ilgai tyrinėti galima sakyti paliktas, tokia kaip čia pasakius mmm... detales. Ir, kad ir kokios skirtingos jos būtų, tačiau būna viena detalė, randama visada. Tai nuorūka.
Kastuvėlis pagalvojo, kad Kaklaraištis dabar vėl pažvelgs į jį, bet jis to nepadarė ir ramiai kalbėjo toliau:
-Pradžioje nepastebėdavau jos, tačiau vėliau mano nepastabumas man pačiam sukėlė pašaipą. Kaip galima nepastebėti to, kas visada visose tyrimo aplinkybėse egzistuoja?
„Žiogai labai garsiai čirpia“, - pagalvojo Kastuvėlis.
-Būk mano meileeee..., - uždainavo gerkliniu žemu balsu Kaklaraištis Valinskienės perdirbtą dainą ir vėl kaip pirmą kartą staigiai nutraukė. -Turiu šiek tiek pastabumo, gerbiamasis. Štai pavyzdžiui, kodėl jūsų pirštų galai iš vidaus šiek tiek parudavę? Galėjote man ir nesakyti apie narkotikus. Aš ir taip supratau, kad su jumis kažkas ne taip. Jau vien jūsų išvaizda teikia peno pamąstymams kas yra kas“ ir jis vėl ėmė nervingai barškinti į vairą.
Kastuvėliui niekada net į galvą nestuktelėjo, kad “jo išvaizda teikia peno pamastymams”. Jis net plaukus nusikirpo, kad pusbrolis jį priimtų prie savo parduotuvės Palangoje nuomuoti dviračius. Kastuvėliui pasirodė, lyg sėdėtų jie su Kaklaraiščiu Palangoje jau seniai nugriautame „Gabijos“ restorane lauko balkone už stalo. Vėjas šiek tiek plaiksto baltą staltiesę, o Kastuvėlis bijo, kad papūs stipresnis gūsis ir nuneš ją. Kaklaraištis niūniuodamas maitina jį plovu savo rankomis iš sunumeruotų lėkščių. Groja Valinskienės nukopijuota daina „Būk mano meileee.... "
-Gal galėtumėte sustoti? -staiga pratarė. –Karšta, - nesugalvojo kaip geriau pasiteisinti.
Kaklaraištis nesiklausė.
-Rodos Volteras parašė, kad diskusijoje reikia atsipalaiduoti. Juk tai tik diskusija. Čia, -sako Volteras, - gerbiamasis - ne aš, o tamstos sąmonė prikuria visokių vaizdinių, nuo kurių, kaip supratau, negali atsipalaiduoti. Juk reikia palikti savo baimes. Diskusijoje niekas neturi tikslo blogai galvoti apie tave. Net jei gyvenime ir esi linkęs palikinėti nuorūkas kur papuolė, – jis kalbėjo lėtai ir ritmingai toliau barškindamas į vairą kairės rankos pirštais. -Aš visiškai nenoriu blogai galvoti apie jus, greičiau atvirkščiai, matau, kad dar galit pasikeisti, kad nors ir negalit perlipti per savo emocijas. Vis dėl to galit bent pabandyti suprasti...., -ir Kaklaraištis išsišiepė, parodydamas eilę baltų ir lygių dantų..
„O dantys jo sveiki“, - pamąstė sau Kastuvėlis. - Pirštą nukąstų... “
Kastuvėlis nesumetė, kaip jam elgtis...  Mašina važiavo vis taip pat, pro šalį bėgo vis tas pats pasikartojantis vaizdas: miškelis- pieva, miškelis– pieva, miškelis- pieva, miškelis- pieva... medis, medis, medis, medis.
-Išleiskite. Man tikrai bus patogu išlipti ir čia...
Kastuvėlis ėmė suprasti, kaip jautėsi Elė, priversta žiūrėti, kaip masturbuojasi tas tipas, kuris pabaigęs, kaip sakė ji, bijojo net pasižiūrėti į ją.
Tačiau... Yra rūšis žmonių, kurie niekada nesijaučia kalti. Net ir tada, kai užmuša šunį.
Kartais viskas vyksta labai greitai. Kartais žmogaus sąmonė fiksuoja viską taip lyg gyvenimas sulėtėtų keletą kartų. Ir pasakojant panašius įvykius, detalių būna tiek daug, kad jų klausant atrodo neįmanoma, kad žmogus pastebėtų tiek per tokį trumpą laiką.
Mašina staiga slystelėjo. „Lyg ant ledo... “ –tiek spėjo pagalvoti Kastuvėlis.
Žaliasis kaklaraištis nusikeikė. Mašina sustojo. Nerašyta taisyklė „Tanzuotojas nelieka mašinoje kurioje nėra vairuotojo“ leido Kostui galų gale išlįsti iš dulkėto „vabalo“. Tačiau privertė jį pamatyti ant žemės gulintį nesveikai išpampusį trūkčiojantį sutvėrimą, dar prieš minutę, matyt, žymėjusį savo teritorijos ribas.
Kastuvėliui palengvėjo.  Mirtis yra susitaikymas. Ir dabar viskas stojo į savo vietas. Tas Žaliasis kaklaraištis, kuriam turbūt pirmą kartą šiandien nebereikėjo iš Kosto traukti jokių argumentų, ir automobilis, stovintis žvyruotame šalikelyje saulėkaitoje (saulė buvo taip aukštai, kad dingo šešėliai)... -viskas buvo taip kaip reikia. Tik šuniui vis dar skaudėjo... Bet dabar tai ir buvo svarbiausia. „Jis čia nepragulės be kvapo nei vienos dienos, supus“ – pagalvojo Kastuvėlis. Ir savotiškai apsiriko. Žaliasis kaklaraištis priejo- prie dar trūkčiojančio šuns- pasilenkė, atsargiai paėmė už uodegos ir nešinas viena ranka juo priėjo prie automobilio. Atidarė bagažinę ir kita ranka ištiesęs ten lyg iš anksto tokiam reikalui paruoštą celofaną, padėjo ant jo šunį.
-Atiduosiu vaikams kieme- jie mėgsta žaisti kapines, - burbtelėjo kažkur žemai.
Kastuvėlis nebelipo į automobilį. Jis jautė kaip gera čia, kur šalia jo nealsuoja tas sutvėrimas.
„Viską“ sutvarkęs Žaliasis kaklaraištis, priėjo, ištiesė ranką:
–Sėkmės, jaunuoli, - ištarė.
Kostas pajuto, kaip jo rankoje atsidūrė ilga pianisto tipo ranka išprakaitavusiu delnu. Kaklaraištis staigiai apsisuko ir nuėjo. Prie mašinos atsisuko ir ištarė tyliai ir aiškiai:
-Patarčiau mesti rūkyti, tai labai nesveika.... ir slėpkite jas, nors „tose“ vietose“.
Kastuvėliui buvo nebesvarbu ką tai reiškia. Jis tik norėjo, kad jo čia nebūtų.
Būna, kai atrodo, kad bendravai su atvykėliais iš kitur, o dabar Kastuvėliui kažkodėl ėmė atrodyti, kad jis pats yra „atvykėlis iš kitur“.
Nuvažiavus „Fordui“ Kastuvėlis kurį laiką pastovėjo žvelgdamas į kraujo dėmę ant kelio, po to nusipurtė ir patraukė kuo toliau nuo jos. “Pakeliui“- pagalvojo. - „Vis tiek pakeliui“ .