Žaidimo pabaiga (piktai)

Palovio dulkėse paslėpsiu savo ašaras.
Abu nusprendėm – kalės niekad neverkia.
Oda karšta, po ja pulsuoja šaltis,
Kalbėtis trukdo. Trukdo melstis.

Pažįstu tavo pirštų abėcėlę,
Kvėpavimo dažnius jau moku mintinai.
Sukūrėm savo begalinių ciklų eilę,
Abu valdovai ir abu vergai.

***

Nutraukiu tavo pirštų  monologą
Ir žybteliu skausmu į nugarą nagais -
Tylėk – ir nors akimirką manim tikėki,
Palovio oras šiąnakt nesikeis.

Bet įtariu, kad keisis teritorijos,
Man – dvi paklodės, tau, atleisk, neliko,
Užteršia tavo vardas mano orą,
Lyg vaikas vėl pabėgai iš žaidimo.

Taisykles kūrei pats – manęs nekaltink.
Pats pamirštai, kad kalės kartais kanda.
Liks randai.