Diversija pagal Montę

Šį kartą atradau, kad rašykuose yra net du Montės. Vienas labai prašė pasidomėti juo, tai pasidomėjau. Ir ką gi radau pasidomėjęs  - du brolius dvynius. Vienas Monte, o kitas Montė. Vienas su tašku, kitas be. Kažkaip negražu apie žmogų išsireikšti, kad jis su tašku, gal geriau su spuogu. Taip, geriau spuoguotas. Tiesa, pirmojo, to, kuris nespuoguotas, jau kaip ir nebeliko, įsižeidė kažko ant mūsų klubo (jaučiu, kad stilistiškai mane papjaus stilistai, kad jie kur koją nusilaužtų), išvadino visus pasipūtėlais ir išėjo. Kur – nepasakė, gal pas konkurentus, o gal ir niekur neišėjo.
Bet pirmiausiai viską fiksuokime, kad būtų aišku, kas kur ką kada pasakė. Taigi, pridedu Montes ranka rašytą dokumentą – dienoraščio įrašą, kad nesakytų vėl, jog šmeižiu:
„sedi cia vien pasiputeliai, kurie yra per daug geros nuomones apie save. visi dedasi esa labai talentingi, o realybes nemato... “
Taip gruodžio pirmą, pirmą žiemos dieną ir išėjo mūsų Monte be spuogų, kur akys veda, pasistatęs švarko apykaklę, girgždindamas lengvais vasariniais bateliais pirmą sniegą, nes niekas, matai, realybės nemato ir per daug geros nuomonės yra apie save, o turėtų buti atvirkščiai. Tokia buvo Montes nuomonė, bet niekas jau nespėjo su juo ilgiau pasiginčyti, niekas daugiau jo po to nebematė.
Bet nepulkime tuoj į ašaras, gal gi nieko blogo jam dar neatsitiko. Po mėnesio ir dvidešimties dienų į mūsų klubą pasibeldė jau kitas Montė, su tašku, arba kad neįžeisti žmogaus, vadinkime spuoguotu. Buvo kaip tik pasibaigę visos šventės, kurios susitelkusios apie Naujus Metus, ir netgi praėjo būtinas atsipeikėjimui po linksmybių terminas, dvi savaitės, metas imtis kažko rimto. Pagal save žinau, kad tada siela tiesiasi į dangų, atsiranda poreikis nuveikti kažką naudingą ir tokiu būdu įsiamžinti. Gal ir šis keliauninkas priklydo į mūsų jaukų namelį vedinas pačių tauriausių ketinimų.
Aš irgi, kaip ir jūs gerbiamieji, tuoj pagalvojau, ar tik nebus čia tas pats Mantas Stankevičius, kuris paliko mumis giliai įsižeidęs. Abiem atvejais tas pats slapyvardis (jau nuo kryžiuočių laikų Mantai yra vadinami Montėmis, pamenat Herkų Mantą, kurį vokiečiai vadino Henriku Monte), ir vieno išėjimo, kito atėjimo laikas eina paeiliui. Bet štai kur galvosūkis – pirmasis tas, kuris buvo sveikas, be spuogų, tas rašė išimtinai tik prozą, o naujasis, apsirgęs raupais ar kitkuo, varo vien eilėmis. Ir neblogomis eilėmis, leisiu pareikšti savo subjektyvią nuomonę.
Tai kaip čia išeina? Detektyvas kažkoks. Jei tai vienas asmuo, tai kas įvyko per pusantro mėnesio, kad pasikeitė mąstymo būdas. Girdėjau, kad žmonės pasikeičia lytį, gal  šiuo atveju buvo atlikta smegenų persodinimo operacija?
Žinoma, sugretinus abiejų kūrybą, prozą ir eiles, gal gi atrastume kažkokį šniūrą, rišantį abu kūrėjus, bet aš pasivarginau skaityti pirmojo labai jau ilgą prozą (gerai suprantu, kai manęs irgi neskaito, nes per ilgus tekstus rašau, čia jau mūsų šnekučių bėda), o antrojo poeziją su malonumu permečiau akimis ir labiausiai mane sudomino vienas opusas, kuris vadinasi “ Priešais sergantį langą”.
Kai jį paskaičiau, jau nieko gretinti nenorėjau. Užvaldė nesugriaunamas įsitikinimas, kad tai šifruotė, labai talentingai ir gudriai suręstas koduotas pranešimas. Yra jame ir agentūriniai slapyvardžiai (Amor, Dievas), ir tikri vardai (Mamilijus Turinas), konkrečios vietovės (Alyvų sodas) ir operacijos ar numatomos diversijos laikas (sekmadienis). Be to, kažkas ten krebžda spąstuose, mena lygtis ir panašūs nesuprantami dalykai dedasi.
Deja, deja. Mūsų šaunusis saugumas tik pasišaipė iš mano neprašyto uolumo ir liepė išsipagirioti.
Na, išsipagiriojau ir vis tiek aiškiau nepasidarė. Tik pamačiau, kad eilėraštis turi ir antrą pavadinimą: 4. REQUIEM
O kur pirmi trys?
Toliau sveikinasi:
“Ay, Amor!.. “
Atseit, labas, Amūrai. (Arba sveikinasi su moterimi, tipo sveika, Meile)
Kažkur tai, gal prie bažnyčios ar ledo rūmų
“Viešpaties Dievo čiuožykloje”
yra saugomos ir skaitomos kažkokios svarbios, kad jau net sudrisko nuo skaitymo knygos:
“įdryksta
skaitomos knygos lapas”.
Aš spėju, kad čia bus agentūrinės bylos iš KGB saugyklų. Lapai iš jų yra plėšiami, matyt, kažkas naikina kokius tai įkalčius. Netgi tvirtinama atviru tekstu nežinomam Mamilijui Turinui (labai jau rusiška pavardė), kad knygos, atseit, bylos plėšomos:
“yra
sudriskusių knygų, Mamilijau
Turinai, “
Ką daryti? Kaip taisyti padėtį?
Dar ta paauglė, kad ją kur galas.
“įkaitusi
iki baltumo: mąstau ją, mąstau
savižudybę, mąstau
fizinę mirtį? ”
Įsivaizduojat? Nužudyti ją rengiasi, tik dar neapsisprendė – inscenizuoti savižudybę, ar užsakyti nužudymą. Ot čia tai įsivėliau. Kas įdomu ta paauglė? Aišku ne Prunskienė, ale kas galėtų būti? Ir kodėl įkaitusi iki baltumo. Paprastai iki raudonumo įkaista. Aišku, konservatorė. Raselė? O Jėzau Marija, kaip perspėti? Atliks pasikėsinimą sekmadienį, kiekvieną sekmadienį gali laukti bėdos:
“sekmadienį,
kraujas vos srūva gyslomis... virstu
į roplį kiekvieną sekmadienį”
Sekmadieniais jis jos tykoja ir dar galvažudys treniruojasi ant musių:
“sugebu mitriai nustverti
nenuspėjama
trajektorija skrendančią
musę;”
Žodžiu, Raselę mūsų neįkainojamą, kaip musę, niekšas, stvers. Jėzau Jėzau, iki ko priėjome. Ir dar sugeba parazitas išvengti visokių pavojų:
“vikriai sprunku
nuo pavojaus”,
Tik kartą nespėjo pabėgti, tur būt, iš gėjų klubo, tai gavo spermos paragauti:
“vyro sėkla
karti
graužia gerklę”.
Na, toliau dar šlapimo papila, aklos vištos ir karveliai irgi, matyt, kažką reiškia, bet tai jau ne taip svarbu. Svarbiausią mes jau žinome. Metas informuoti Kubilių.
Iki.