Kaip aš mečiau rūkyti

Užvakar ar kurią kitą dieną, gerai nepamenu, - pagaliau tai nesvarbu, - aš sumaniau nusipirkti cigarečių. Beje, labai noriu miego, bet užmigti bijau, kad daktarai manęs nenužudytų- juk tūkstančiams žmonių taip nutinka kiekvieną dieną. O į ligoninę patekau todėl, kad neišsiugdžiau valios- beje, apie tai ir noriu papasakoti, jeigu jūs nieko prieš.
Taigi, kažkurią dieną (atleiskit, neprisimenu kurią) sumaniau nusipirkti cigarečių. Tiesa, aš jų turėjau ir namie, bet jos buvo sulietos arbata, mano arbatinukas baisiai nevykęs, beje, kaip ir gyvenimas. Ir apskritai kartais malonu pasivaikščioti iki parduotuvės, pagaliau kad ir iki kiosko, žinoma, jeigu nelyja.
Tačiau, matote, nusipirkti cigarečių ne taip paprasta- parduotuvė kitoje judrios gatvės pusėje, todėl jūs tiesiog galite nebegrįžti, nes gali partrenkti automobilis arba autobusas, nelygu kas tuo metu važiuos, o šviesoforas net už šimto metrų, šiaip tai nėra toli, bet iš tos pusės aš nesiorientuoju ir galiu paklysti.
Taigi, aš nusprendžiau nueiti iki kiosko, bet, velnias, neprisiminiau, kur jis yra. Pažiūrėjau į žemėlapį, tačiau jie ten nepažymi tokių smulkių objektų, o vertėtų, nes tūkstančiai žmonių kasdien neranda kiosko arba parduotuvės.
Todėl visgi pamaniau, kad teks eiti į tą prakeiktą parduotuvę, kitos išeities nėra, tik bėda- nors užmušk, neprisiminiau, ką daryti einant per gatvę- pirmiausia žiūrėti į kairę, ar į dešinę pusę? Norėjau užsukti pas kaimynus, gal jie turi kelių eismo taisykles, ten būtų parašyta, bet kad tie kaimynai visi keistuoliai, verčiau su jais neprasidėti. Žinoma, galėčiau paklausti praeivių, bet jie visada skuba ir nesinori jų trukdyti, be to, aš mikčioju ir todėl varžausi kalbėtis su nepažįstamais. Negana to, visuomet išraustu ir ima drebėti rankos, o drebančiomis rankomis nesuskaičiuosiu centų ir pardavėja pamanys, kad aš nepilnametis- paso parodyti juk negaliu, nes jo nesinešioju, kad nepamesčiau. Juk tūkstančiai žmonių turi problemų, kai pameta dokumentus ir kitus daiktus, ką jau bekalbėti apie pasą. Be to, mano nuotrauka pase labai negraži, nes joje matyti, kad aš be priekinių dantų. Matot, sykį mane numetė nuo laiptų, o pas stomatologą nėjau, nes buvo gėda- juk jeigu pasitaikys stomatologė moteris, o moterys nemėgsta bedančių, be to man dvokia iš burnos ir mano plaukai labai riebaluoti, o šampūno nusipirkti negaliu, nes nežinau, kurioje parduotuvės vietoje jo būna, o kai kartą paklausiau, tai kažkoks ponas su lazdele pasakė „į sveikatą“ ir nuėjo, mat pamanė, kad čiaudėjau, nes neištariau šampūno pavadinimo.
Susiklosčius tokiai, sakyčiau, dramatiškai situacijai, - aš čia apie cigaretes, - nusprendžiau mesti rūkyti, bet tam reikia valios, o aš lyg tyčia jos neturėjau. Visgi, pamaniau sau, tai turbūt nėra problema, nes tūkstančiai kitų žmonių valios irgi neturėjo, bet ją išsiugdė, todėl ir aš nutariau ją išsiugdyti. Kaip tik todėl visą dieną nėjau į tualetą, kad ugdyčiau valią, bet vakare truputį prišlapinau į kelnes, nes neiškenčiau. Gaila, kad neturėjau kitų kelnių, nors šiaip man jų nereiktų, jeigu ne valios ugdymas.
Galų gale, jau sutemus, susiruošiau į parduotuvę, - nusprendžiau neugdyti valios, nes neturėjau tiek kelnių. Per gatvę perėjau ramiai, bet parduotuvėje ėmiau mikčioti ir vėl prisišlapinau, net varvėjo. Visi sužiuro į mane, todėl nieko nepirkau ir išbėgau į gatvę, kur mane pervažiavo policijos motociklas.
Dabar guliu prirūkytoje palatoje su dviem vyrais, kurie girti nukrito iš septinto aukšto ir susilaužė kojas, ir labai bijau, kad per klaidą manęs neišvežtų į morgą, tie daktarai tokie apsileidę.
Po velnių, ką gi man daryti?!