Žinot, perskaičiau tokios poetės "Adele Maknaviciene" (nepažįstat?) naujausią kūrinį "Veidai" ir susigraudinau. Taip pataikė, taip dūrė taikliais žodžiais ir sakiniais į širdį, kad net ašaros pasipylė iš akių.
Priminė visą iki šiol prabėgusį gyvenimą, draugus, gimines ir artimuosius, ir tuos, kurie dar čia, ir anuos, kurie jau anapus.
Jau pirmomis paprastomis ir iki smailumo taikliomis eilutėmis, be didelių įžangų ir nereikalingo tuščiažodžiavimo poetė griebia aukščiausią natą ir išlaiko įtampą iki paskutinio skiemens. Ji rašo arba teigia (ir negali pasiginčyti ar paprieštarauti, nes ištikrųjų ji teisi):
Tolsta musu veidai ir pradingsta po viena...
Ot taip. Na, kiti gal ne po vieną pradingsta, mano atveju yra ir iškart, urmu koks desėtkas prapuolę, bet čia jau individulumai. Esmė išlieka nepakitusi - veidai pradingsta. Tolsta, žinoma, kaip teisingai pastebėjo autorė, o po to ir pradinsta. Toks gyvenimas ir nieko čia nepadarysi. C'est la vie. Toliau poetė teigia, kad "Kai kuriu net vardai uzmarstin nukeliauja kasdiena". Na ką vardai, ką vardai, jei jau veidai dingsta, tai kur jau ten vardai išliks nenukeliavę užmarštin.
Vienintelis įrodymas, kad kažkas buvo, kad Adelė nieko neišsigalvojo yra albumas. Puiku, sveikintina, kad autorė jį išsaugojo, nepametė gyvenimo keliuose ir vingiuose. Yra tame albume ir būrys klasiokų, ir jaunystės draugė gražuolė, šypsosi, matai, kai albumą atverti, taip ir parašyta eilėraštyje:
Atverus albuma matai-sypsos jaunystes drauge grazuole,
burys klasioku antai
Aišku, šiek tiek pavydu poniai Adelei, kad ne ji buvo ta gražuolė, bet dabar tas pavydas jau gerokai išblėsęs, laikas sutaikė visus su gyvenimo skirtais vaidmenimis, tai, kas anksčiau atrodė baisi neteisybė, skriauda, dabar matosi kitu rakursu. Pats tą patyriau ir išgyvenau. Sakau, labai suprantu gerbiamą Adelę Maknavičienę (bet visgi ištekėjo panelė Adelė, o tai ir yra svarbiausia, o kuri ten gražesnė, tai argi kas aiškinsis, galų gale mano patarimas – išmesti, išvis sunaikinti tos gražuolės nuotrauką). Toliau autorė teisėtai klausia:
“O kur dabar jie, kur prapuole? ”
Ale tikrai, kur jie, paklauskime ir mes. Kiekvienas savęs paklauskime, o kur mūsų pirmoji meilė, arba amžinas pirmūnas, kuris nusirašyti neduodavo, kur jie? Prapuolė. Visi prapuolė, o aš ne. Vis dar rašau, o tai reiškia – gyvenu. Čia Adelė grynai apie mane parašė. Na, nemylėjo manęs mano pirmoji meilė, taip buvo, ką čia dabar slėpsi, būsiu atviras, nors galėčiau meluoti, bet kam, kurių galų. Sau gali meluoti, bet skaitytojui – ne, turi būti ligi galo sąžiningas. Mylėjo mano meilė mano suolo draugą, toks šaunus jaunikaitis buvo. Ir kur jie? Na, jį tai dar matau, vis toks pat šaunus. O jos tai ne. Lyg tai Amerikoje kažkur. Kuo toliau tuo geriau.
Bet čia aš jau ne apie Adelės eilėraštį, o apie save, nors, kaip sakiau, tas eilėraštis kaip ir apie mane.
Žodžiu, toliau Adelė lyg ir kartojasi, bet ištikrųjų užtvirtina tai, kas buvo pasakyta prieš tai, taip sakant vinimis užkala išminties skrynią:
Vaikystes draugai jau seni, -vos pazint juos begali,
buvo su jais dienu skaidriu, dabar gi tik apverkt juos tegaliu...
Musu metai vis bego ir bego, -jie nusinese graziausias dienas.
Buvom stiprus ir grazus, dabar gi paliege, likimo isblaskyti po viena..
Ką galiu bepridurti? Ogi taip, viskas šventa teisybė: ir kad paliegę, ir kad išblaškyti, ir pažint jau ne viską gali, viskas yra būtent šitaip, bent jau mano atveju, už visus negaliu spręsti, bet man tai labai tinka.
Ir užbaigia savo kūrinį poetė labai sakyčiau maironiškai, su dideliu talentu ir, taip žinote, apibendrinančiai ir lyg tai iš aukštai, ne tai kad iš teisėjos pozicijų, bet ir ne iš gynėjos apkasų. Ji tarsi palinguoja skarota galva: „Veidai, veidai... “ ir po to taip stačiai paklausia: „Koks jūsų kelias, koks likimas? “ Tie nežino, ką atsakyti tai moteriškei, apsimeta, kad neišgirdo arba nuduoda, kad ne jų, būk tai, klausia – ką, a, norėjot ko nors? – ir poetei belieka pačiai padaryti išvadą: „Istirpsta praradimo ledai-senus veidus jau pamirsti imam”.
Paskaitykit patys, kad norite apsiverkti.
Adele Maknaviciene
Veidai
Tolsta musu veidai ir pradingsta po viena...
Kai kuriu net vardai uzmarstin nukeliauja kasdiena.
Atverus albuma matai-sypsos jaunystes drauge grazuole,
burys klasioku antai,... O kur dabar jie, kur prapuole?
Vaikystes draugai jau seni, -vos pazint juos begali,
buvo su jais dienu skaidriu, dabar gi tik apverkt juos tegaliu...
Musu metai vis bego ir bego, -jie nusinese graziausias dienas.
Buvom stiprus ir grazus, dabar gi paliege, likimo isblaskyti po viena..
Veidai, veidai... Koks jusu kelias, koks likimas?
Istirpsta praradimo ledai-senus veidus jau pamirsti imam.