Kupidono gyvenimas ir kūryba

Niekada neteko rašyti esė apie kokį iškilų menininką, netgi apie jokį eilinį asmenį nieko nesu parašęs. Tokia  realybė ir kokios to yra priežastys, aš niekada nemąsčiau ir neanalizavau.
Bet štai netikėtai sau pačiam ir gal kai kam daugiau, tikiuosi, nutariau pirmasis, kol nesusiprato kiti, pabandyti aprašyti vieno iškilaus šių dienų poeto, menininko kūrybą ir pabandyti ją susieti su autoriaus spėjama biografija, nes duomenų, deja, pateikta yra labai šykščiai, bei dabarties gyvenimo standartais ir aktualijomis.
Įžanga, pastebiu, sekasi gana sunkiai, skaitytojui greitai galiu atsibosti tuščiažodžiavimu, todėl iškart einu prie reikalo ir, nebandydamas greit senkančios šiame sparčių tempų laikmetyje Jūsų kantrybės, atskleidžiu to iškilaus poeto vardą. Tai KUPIDONAS.
Mūsų rašykų pasaulyje jis pasirodė visai neseniai, tik šeši mėnesiai ir trys dienos, bet tai ir suprantama, jam viso labo tik keturi metukai. Lygiai tiek kiek ir turi būti. Niekas, matyt, negalėtų įsivaizduoti Kupidono vyresnio kaip penkerių metų. Taigi, laiko pabūti šalia jo mums liko visai nedaug.
Prie kitų faktų apie asmenį, kad lytis vyras, amžius, rašykas nuo tada ir tada, yra dar pridėta nuotrauka, iš kurios į mus žvelgia nepaprastai švelnių, netgi sakyčiau, mergaitiškų bruožų apsinuoginęs berniukas su angelo sparneliais ant nugaros. Kaip tik toks, kokį mes visada ir įsivaizduojame esant Kupidoną, meilės deivės Afroditės arba Veneros palydovą. Tiesa, kartais jis būna vaizduojamas šelmiškai laidantis strėles iš lanko į nieko neįtariančius piliečius, bet šiuo atveju mūsų Kupidonas, pasidėjo, matyt, savo darbo įnagius kur nors nuošaliau ir pozuodamas žaviai sunėrė rankas ant krūtinės.
Įstabus paveikslas. Ką gi daugiau mes galime sužinoti apie šį vaiką? Ogi nieko. Įgimtas kuklumas neleido mūsų jaunajam genijui (nebijau šio žodžio, manau ateityje niekas kitaip jo ir nevadins) plačiau aprašyti savo anketinius duomenis (adresas, e-mail ar telefonas, kilmė, išsilavinimas) bei pomėgius ir hobius. Bet nenusiminkime. Atidus skaitytojas gali ir privalo išskaityti visą trūkstamą informaciją poeto kūriniuose.
Pirmiausia, ką aš savo nuostabai sužinojau, yra tai, kad keturmetis vaikas pasirodo jau yra gana giliai pažinęs ir nekartą buvo pasinėręs į lytinį gyvenimą. Aš pats auginu šešiametį sūnų ir, deja, turiu pripažinti, kad dabar jau bijau jo klausti apie jo lytinį gyvenimą, gal jau per vėlu, gal aš būsiu tiesiog išjuoktas savo atžalos.
Tiesa, poetą Kupidoną aš atradau iš paskutiniojo ir, be jokios abejonės, brandžiausio kūrinio, kuris vadinasi „Žiūrėti“. Taip tiesiog primygtinai autorius kviečia skaitytojus žiūrėti, nesidairyti kur į šalis, nesiblaškyti, o žiūrėti. Tai štai, paklusau autoriui ir nusprendžiau atidžiau, o ne paviršutiniškai į viską įsižiūrėti. Taip atsirado ir mano susidomėjimas pačiu poetu. Ėmiau gilintis į kitus kūrinius,  į poeto gyvenimo faktus ir iš to atsirado gilus įsitikinimas, kad atradau aukso grynuolį.
Iš tiesų visi kūriniai persmelkti nuoga erotika, aistra moters kūnui, kas yra labai sveikintina, nors ir nemadinga šiais laikais, bet man, kaip vyresnės kartos atstovui džiugu, kad yra dar jaunimo, puoselėjančio tradicines vertybes.
Jau pirmasis kūrinys maskuojamu pavadinimu „Gramatika“ (matyt slepiantis nuo griežtų tėvų buvo sugalvotas toks klaidinantis pavadinimas) alsuoja nuoga erotika. Ir ištikrųjų, yra ten ir alsavimo ir nuogybės, ir užkrečiamo drebulio, žodžiu, viso to, ko yra pilna vyro ir moters sueitis. Žavus kūrinys ir stebina tik tai, kaip keturmetis vaikas taip tiksliai ir aiškiai fiksuoja pojūčius, kvapus ir kitus lytinio suartėjimo niuansus. Spręskite patys:

Artiniesi alsuodama, lyg kvapo iš manęs norėtum pasiimti.
Viską matau, bet suprantu tik lūpomis.
Tavo drebulys užkrečiamas.
Žinome abu, lyg seniai susitarę, einame ten pat.
Rodai tai, ko nemačiau.
Su tavo nuoga svetimybe kalbuos.
Nusirengėm, lyg paskutinę pažinties taisyklę įvykdę.

Glaustis.

Kitame eilėraštyje, kuris vadinasi „Laikas laimei“, autorius aprašo savo nuotykį su nekalta mergele. Tiksliau ne patį nuotykį su pradžia, pažintimi, pirmuoju pasimatymu, pirmu nekaltu prisilietimu ir pirmu bučiniu, bet jau viso to atomazgą ir finalą, kai mergelė gal net nespėjusi dorai susivokti, jau neteko viso to, kas jai turėtų būti brangiausia ir labiausiai saugotina, nekaltybės. Autorius, aišku, džiūgauja, jam jos nekaltybė atneša laimę, jis jaučiasi lyg nusiprausęs būtų mergaitės nekaltumu. Taigi, pats opusas:

Liaunas riešas ties mano dideliu veidu.
Plaukais, lyg šviesos srautu apkloji mano rasojimą tamsoje.
Rausvumas- odos spalvinimui, dažosi jaukiu nerimu,
Man atneša laimę, net jei visa tai kada nors pamiršiu.
Sakau tau džiaugsme:
- Nuprausei mane, lyg sužalotą elnią savo nekaltybe.

Ką gi, kiekvienam savo, mergelė gavo, ko norėjo, kaip ir jaunasis Kupidonas. Bet aš visgi, jei tai būtų eilinis žmogelis, o ne poezijos genijus, paklausčiau, o kaip gi bus toliau? Tu ją vesi, ar paliksi suvedžiojęs? O gal ji pastos ir turės gimdyti, kaip bus su jos ir vaikelio pragyvenimu, ar galės jis tikėtis materialinės paramos, alimentų ir t. t. Žodžiu, po visų malonių ir nepakartojamų akimirkų ateina į namus realus ir labai materialus gyvenimas su savo problemomis, trūkumais ir netobulumais. Autorius kol kas apie juos nekalba ir toliau mėgaujasi vien kūno teikiamais malonumais.
Apie tai žymu ir kitame eilėraštyje proza „Aš mačiau“ arba eilėraštyje ne proza „Gėriuosi“. Smulkiau jų neaprašinėsiu, pasakysiu tik tiek, kad jie žavūs ir viliojantys į slėpiningas moters kūno vietas – tarpmentę ir šlaunis.
Kitas eilius, kurį būtinai noriu aprašyti, vadinasi „Giliai paslėptas silpnumas “. Pabaigoje šio erotiško eilėraščio mes sužinome, kame yra paslėptas silpnumas. Bet iš pradžių vėl visas kompleksas moteriškų apžavų: čia ir nagai, ir plaukai, ir dantys, delnai, pirštai ir sijono iškirptė, viskas yra pajungta tam, kad suvedžiotų ir sugundytų mūsų nekaltą ir daug žadantį talentą, kad nuvestų jį į giliai giliai po baltomis kelnaitėmis paslėptą silpnumą. Autorius gal net ir nebūtų ten ieškojęs, gal būtų pasitenkinęs “Tamsia akių spalva” ir ėjęs ramiai namo rašyti kokius nemirtingus eilius apie miško žvėrelius ar ryto garsus už daugiabučio lango, bet ištvirkusi gundytoja (maža jai suaugusių vyrų, ar bent jau paauglių) nusprendė iki galo nuvesti nepatyrusį vaiką. Autorius netgi tvirtina, kad vienu metu buvo areštuotas lyg tai (na čia jau, atleiskite, kvepia baudžiamuoju kodeksu, neteisėtas laisvės suvaržymas), o po to jau sekė baltos kelnaitės, prieš kurias jis pasijautė visiškas bejėgis (nenuostabu, nemaža dalis vyrų neatlaiko spaudimo baltomis kelnaitėmis. Moterys netgi galėtų nešioti užrašus ant nugaros, jei nori suvilioti kuo daugiau vyriškių – “Dėmesio, baltos kelnaitės”, efektas garantuotas), taip jis ir tvirtina, kad ” Baltomis kelnaitėmis, imi”, atseit ji jį ima, o po to jau seka kapituliacija, jo ar jos, tai jau neturi jokios reikšmės, tikslas pasiektas, sperma gausiai išsiliejo (čia, tiesą sakant, išsiliejo mano fantazija, autorius gal net dar ir nežino, ką turi, juk mažametis, nenuostabu). Spręskite patys:

Tamsia akių spalva aštriai šnairuoji,
Dantų blizgėjimu, šypsena, mane vedžioji,
Sijono iškirpte klaidžiais takais manas mintis nešioji,
Ilgais plaukais, smailiais nagais į tankumyną privilioji,
Ir pirštais, delnu, rankomis, lanksčiu lanku visa savim mane apsivynioji.
Kvapais, alsavimu, uždusimu užkloji,
Prie šylančios krūtinės, manas rankas prisisegi, lyg areštuoji,
Ir:

Baltomis kelnaitėmis, imi-  kapituliuoji.?

Toliau seka dar keli ne mažiau puikūs kūriniai, bet aš jau nebenoriu toliau jų analizuoti. Kaip vyras, atlikęs aktą, užsisuka į sieną ir palaimingai užmiega, taip ir aš jaučiuosi nualintas ir nuilsintas šito erotinio skaitalo ir važiuoju į sodą skinti obuolių.