Kodėl Rozalija (Triufelija) verkia?

Viena tokia daug žadanti rašytoja Triufelija (čia bus darbo tyrinėtojams, kas, kaip, kodėl) aprašė tokios Rozalijos (gal draugė, gal pažįstama, žodžiu, kol kas nėra aišku) kažkokias emocines problemas, tai yra pasistengė paaiškinti mums, nors mes niekada ir nematėme Rozalijos, kodėl ji verkia.
Eilėraštis vadinasi
Apie debesį (arba kodėl Rozalija verkia)

Faktiškai priežastis atskleidžiama pirmomis eilutėmis:

Galvelėj mano
Mažas debesėlis įsikūrė.

Štai ir viskas. Pas vienus vaizduotė randa prieglobstį galvoje, pas kitus vėl kas nors, o pas Rozaliją įsikūrė, ne šiaip apsistojo, taip sakant, trumpam, laikinai, o įsikūrė. Reiškiasi nuolatinai. Su viskuo. Iš tikrųjų, ir kokio tik gero tas debesėlis ten į Rozalijos galvelę nesutempė – tilpo ir cinamono maišai, ir puodai, ir knygos, dėžutės įvairiausios arbatai, avys ir netgi bitės. Tiesa, dar aitvarus pamiršau paminėti, bet jie, tarkim, gal tik perkeltine prasme yra paminėti, tai inventorizuoti jų gal nereikėtų. Bet šiaip tai daug jis visko atsitempė su savim. Aš tai jau, jei ką apgyvendinčiau netgi tik savo palėpėj, tai žiūrėčiau, kad per daug jos neužgriozdintų užkurys, o ką jau kalbėti apie galvelę.
Taigi, įsikūrė tas debesėlis atsakančiai Rozalijos galvelėj:

Rytais girdžiu,
Kaip sriūbčioja kakavą gerdamas,
Sekmadieniais -
Kaip čiaudi nuo cinamono
Juo sausainius barstydamas.

Kakavos aš ir namuose retai gaunu, cinamono irgi pašykščiu sau ant sausainio užsibarstyti. Bet čia gi debesėlis, jam kas, į darbą nereikia, taupyti būtinybės, tur būt, irgi nėra, tai gali sau leisti pasitaškyti.
Na, bet čia jau išlenda mano lietuviškas būdas viską skaičiuoti, pavydėti ir kitus negražiai apkalbėti. Tiek to. Toliau pakvimpa blynais, na, čia tai jau negaliu susilaikyti, seniai blynų bevalgiau, būtinai prašysiu, kad žmona iškeptų, kai grįš iš darbo.
Bet tai vėlgi tik mano asmeninės ydos ir socialiniai nepritekliai lenda kur nereikia. Grįžkime prie literatūros. O literatūros pagalba p. Triufelija užduoda man galvosūkį:

Ir jis lėkštėm bei puodais bambina,
Kai vakarais avis skaičiuoti tenka.

Lėkštėm bambina (viskas vyksta Rozalijos galvoj), nes skaičiuoja avis. Tenka jam kažkodėl avis skaičiuoti. Gal jos kur nuklydo, gal vilkas, pavyzdžiui, kurią nunešė, nors apie vilkus čia aš spėju, iš tikrųjų p. Triufelijos pasakojime apie juos neužsimenama, tad reikia manyti jų ten ir nėra. Avys yra, o vilkų ne. Bet skaičiuoti vis tiek tenka. Klausimas – kodėl? Atsiskaityti prieš ką nors? Perdavimas koks vyksta vakarais? Kam perduoda? Bijau spėlioti. Ir kodėl skaičiuojant reikia puodais bei lėkštėm bambinti? Skaitytuvų nėra? Na, kompiuterio tai tikrai jau ten būtų per daug, bet koks mažas kalkuliatorius, manau, labiau praverstų už puodus ir lėkštes tam reikalui, žinoma. Bet čia ne mano reikalas – kas kuo nori, tas tuo tegul ir skaičiuoja. Vis aš įkišu savo patarimus niekam nereikalingus.
Toliau ten aitvarai, baubukai visokie prasideda, žodžiu, mistika. Mistikos liesti aš visai nenoriu, tik pasipiktinau tėveliu, kuris pasakos prieš miegą Rozalijai skaityti nenori:

Arba tėvelis kai prieš miegą pasakos nepaseka,

Ot čia tai niekšas, į vaikų teisių apsaugą tokį. Tėvystės teises atimti, mažiausia, o gal ir iškastruoti, kad daugiau negalėtų išleisti į gyvenimą vaikų, kurių nemyli. Tikrai, šitas faktas labiausiai mane papiktino ir privertė nelikti abejingu. Noriu surasti tą nelaimingą Rozaliją (o gal tai pati Triufelija?), nes jau ir taip jai bėda atsitiko nepavydėtina – įnamis apsigyveno su dideliausia manta, o čia dar tėvas beširdis ir neatidus savo vaikui.
Na ir pabaigai visas šedevras:

Triufelija
Apie debesį (arba kodėl Rozalija verkia)

Galvelėj mano
Mažas debesėlis įsikūrė.
Rytais girdžiu,
Kaip sriūbčioja kakavą gerdamas,
Sekmadieniais -
Kaip čiaudi nuo cinamono
Juo sausainius barstydamas.
Ir kai žandukai kaista man, žinau,
Tai jis, smaližius, kepa blynus,
Ir jis lėkštėm bei puodais bambina,
Kai vakarais avis skaičiuoti tenka.
Nekart mačiau,
Priešpiet tasai vėjavaikis
Vis laido aitvarus
Pro mano kairę ausį,
Pavakariais- tik knygą skaitinėja
Ar dėžutes (arbatai)
Iš popieriaus dryžuoto lanksto.
O retkarčiais,
Kai koks baubukas krebžda ten, už spintos durų,
Arba tėvelis kai prieš miegą pasakos nepaseka,
Prapliumpa lyti
Ir šį bei tą murmėdamas
Akelėm mano
Ištrepsi į kiemą biteles ganyti.