Futuristė parašė nepakartojamą eilėraštį apie savo vaizduotę. Kūrinys taip ir vadinasi "Mano vaizduotė". Iš tikrųjų įstabi ir nepralenkiama vaizduotė, verta būti aprašyta.
Taigi, Futuristė, beje, tai irgi nepralenkiamos vaizduotės vaisius. Na kas, sakykit, dar susigalvos tokį pretenzingą ir ambicingą vardą, pamename, futuristai, futurizmas, keturvėjininkai ir t. t. Tik žmogus turintis neribotą, nepakartojamą vaizduotę.
Ir štai ši vaizduotė yra aprašoma nemirtingomis eilėmis. Pirmiausiai autorė išskiria savo nestabilią emocinę būseną, kurią tokia padaro vėlgi super galinga vaizduotė. Autorė rašo:
as galiu pravirkti pamacius net vaizda,
kurs virpina ir jaudina mano vaizduote,
Matot, vaizdas, neaišku koks, autorė nekonkretizuoja, bet mes turime suprasti, kad bet koks vaizdas, ar tai bus bulviakasis, ar gatvės kamštis, ar kas tik nori, jei tik jis virpina ir jaudina jos vaizduotę, o aš spėju, kad ją suvirpinti gali absoliučiai viskas, nes tai juk tokia ohoho vaizduotė, taigi, jei vaizdas virpina smegenų pusrutulius, kame ta vaizduotė gyvena, tai autorė pasiryžusi arba pasiruošusi tuoj pat pravirkti. Tiesiog užmato kokį vaizdą, tas suvirpina ir autorė į dūdas. Keista, beje, diagnozė. Bet aš ne gydytojas. Man tiesiog yra įdomi vaizduotė, ją aš ir noriu pažinti.
O ji, pasirodo, iškrečia visokių pokštų, nes toliau autorė lyg ir klausia mūsų, o gal savęs, arba tai retorinis klausimas:
ar imanoma mano svajas pavaizduoti...
Na, jeigu klausia manęs, tai aš nežinau, kokios tos svajos pirmiausia, apie ką autorė svajoja. Jeigu bent iš toli numanyčiau apie jas, tai galėčiau pasakyti, įmanoma ar ne padaryti kažkokį tų svajų piešinį ar paveikslą. Dabar turiu apsimesti, kad tas klausimas ne man.
Pasirodo tikrai, klausimas buvo skirtas ne man, nes sekančioje eilutėje autorė staiga jau susigaudo savyje ir netgi pamato tų savo svajų vaizdą kažkurioje savo kūno vietoje, tiksliau širdyje, o jei visai tiksliai, tai adresas būtų - širdies rajonas, N kertelė. Spręskit patys:
Tolimoj sirdies kertelej pamatau as ju vaizda,
Taigi, vaizduotė klaidžioja po visą autorės kūną, tai vienur, tai kitur pateikdama vaizdus. Įstabus reiškinys. Bet toliau tai jau visai mes galime pamiršti, ką žinojome apie vaizduotę, nes autorė, kaip tikra mokslininkė tyrinėtoja, atskleidžia mums naujas iki šiol negirdėtas vaizduotės savybes bei ypatybes. Laimė, kurią mes pasirodo, kaip kvailiai vaikomės po visą gyvenimą, visus pašalius ir pasviečius, laimė tūno, ne, netūno, ji paprasčiausiai plaukioja, (o gal plūduriuoja kaip koks pūzras?) visai čia pat, mūsų vaizduotėje. Matai, kaip yra, gyveni ir mokaisi. Dabar žinosiu, kur jos ieškoti. Taigi:
tai trunka trumpai kaip ir laime vaizdinga,
kuri plaukioja mano vaizduotej....
Beje, laimė dar ir vaizdinga, tai natūralu, kadangi ji plaukioja vaizduotėj, tai ir suvaizdingėjo. Kaip paprasta.
Tarp kitko, jei ko ieškosite kada, tai nevarkit, todėl kad:
Viskas tik ten tik tojoj vaizduotej..
Suprantat? Jei kojines kur iš vakaro numetėt ir ryte nerandat, arba pinigų trūksta po vakarykštės algos (ir kur aš tiek praleisti galėjau?), viskas yra ten, tojoj vaizduotėj yra sudėta. Kaip banke, saugu ir patikima. Jeigu, aišku, nesugalvosi, kaip autorė savo ranka sprogdinti savo vaizduotę. Sunkiai, žinoma, įsivaizduoju tą procesą, tą vaizduotės susprogdinimą, bet aš gi be vaizduotės. Ir apskritai, mano smegenys neatlaikė paskutinių dviejų eilučių, jų niekaip neiššifravo, perkaito ir užgeso. Aš pasiduodu, negaliu, gal kas kitas susigaudys, kaip ten buvo su vaizduote - žuvo ji, ar ne ir kas kaltas, kas padarė - daina ar ranka? Ar daina su savo ranka? Man šakės:
kuri prapuola isjungus ta daina vaizdinga,
savo ranka susprogdinancia mano vaizduote...
Ir pabaigai visas opusas:
as galiu pravirkti pamacius net vaizda,
kurs virpina ir jaudina mano vaizduote,
ar imanoma mano svajas pavaizduoti...
Tolimoj sirdies kertelej pamatau as ju vaizda,
tai trunka trumpai kaip ir laime vaizdinga,
kuri plaukioja mano vaizduotej....
Viskas tik ten tik tojoj vaizduotej..
kuri prapuola isjungus ta daina vaizdinga,
savo ranka susprogdinancia mano vaizduote...