Tu žvelgi į begalybę

Tu žvelgi į begalybę,
Apkabinusią purvinomis rankomis
Šermukšnio medį
Ir pameni, kaip neseniai
Ji dažė medžio uogas
Raudonai,
Tu matai, kaip ji
Nuskina klevo lapą
Prieš tai pabraukus jį
Geltonu pieštuku,
Tu žiūri, kaip ji
Paliepia vėjui nusinešti
Dar vasaros pradžioj
Pamestą sviedinį,
Tu nuliūsti, kai ji
Paglosto rugiagėlę, pasiųsdama ją
Pas savo sesę amžinybę
Ir šypteli, kai
Ši ponia sugauna
Tavo sunkų žvilgsnį
Bei ramiai nusuka nuo jo akis,
Galop tu išgirsti
Mano žodžius:
"Kodėl?..
Kodėl aš nematau?.. "