Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Vis tie patys nutriušę laiptai, kiek kartų jau čia buvau... pasikeitė daug kas: senas stiklo-aliuminio duris pakeitė naujasis plastiko iliuminatorius, sudėtos naujos pilkšvos plytelės, registratūra nuo pacientų atsiskyrė dailiu neperšaunamo stiklo gaubtu, čia pat šalia, juodo celofano širma atskirtas, vyksta pakaušusių statybininkų darbas. Bet laiptai... keistai per vidury įlinkę, galu gale, net marmuro gabaliukais inkrustuotas betonas neatlaiko vos pavelkamų kojų šiūravimo. Ir registratorės. Jos, kaip ir visas šios įstaigos personalas, klaikiai panašios į laiptus. Nušiurusios, surambėjusios. Dabar su registratore kalba senukas, ne, greičiau senis, pasirėmęs iš pirmos pasitaikiusios šakos drožta lazda, nuo jo net nuo durų trenkia senatve, bet visada taip. Kai čia ateini, visi trenkia liga ir senatve. Retai tepamatai jauną veidą, sveiki čia stengiasi nesilankyti, o apsilankę-neužsibūti. Ir jo drabužiai, net nereikia prisiminti laikų prieš dvidešimt metų, jie patys rėkia savo amžių. Atsiklijavęs jo bato padas man pritariamai nusijuokė ir pasiguodė, esą jam jau seniai reikėję keliauti į batų rojų, pas žaviąsias šlepetes, kurias kadaisę buvo įsimylėjęs; bet, deja, jis vis dar gyvas. Jam teliko tik groteskiška šypasena su boluojančiais baltų glebių prištų dantimis. Senis rankoje laiko krepšelį su obuoliais. Bet koks skirtumas... visi čia ka nors laiko rankose. Įsinorėjau obuolio. Prisiminiau, kaip vieną gražų vasaros vakarą kaime. Tada po obelim pamačiau nuostabios bordo spalvos prinokusį obuolį. Saulėlydžio gaisuose jis atrodė nuostabiai. Paliečiau jo odelę, ji buvo tvirta ir lygi. Užsimerkęs pakėliau obuolį ir atsikandau jo. Jis buvo nuostabiai saldus, bet su kazkokiu prieskoniu. Atsimerkęs pamačiau, kad tą svaigų saldumą suteikė puvėsis.
Senis kažką vebleno neaiškiu rusų-lenkų-gudų kalbų mišiniu. Registratorė nekreipė į jį beveik jokio dėmesio. Ji tuo metu kalbėjo telefonu. Stora, įmitusi moteriškė. Ji guodėsi kažkam (?) dėl sugadintos savo šukuosenos, esą, kirpėja per daug nutrumpinusi jos kirpčiukus, kurie taip gražiai rėmino veidą. Taip, jei ji būtų rubensiška moteris, jai tikrai prireiktų didelių rėmų. Bet šiuo atveju, mano manymu, ją puikiai papildė pagurklis, dvigubas. Tarp plepėjimo telefonu jį retkarčiais atsakydavo į senio klausimus. Ji nebejautė mirties tvaiko. Tikriausiai todėl, kad jos nosis maža, arba ji tiesiog įprato prie savo darbo. Ji lygiai tokia pati kaip ir pardavėja iš šalia esančios ūkinių prekių parduotuvės, tik ta nuolat smirda tepalu, na tuo, kuriuo sutepamos vinys, kad nerūdytų, kol nėra parduotos. Tokia prielaida leidžia manyti, kad kai nusiperki vinį ir jei nori, kad ji ilgai blizgėtų įkalta net į sieną, ją derėtų nuolat sutepti tepalu. Kartą ten ieškojau kirvuko. Ne todėl, kad ketinčiau jį pirkti, tiesiog man patinka žiūrėti į ašmenis, į jų šaltą spindesį. Jie gali atskirti daiktus. Kažkada skaičiau, kad epilepsiją galima gydyti perpjaunant didžiają smegenų jungtį. Tada kairysis ir dešinysis smegenų pusrutuliai būna atskirti. Jie tampa savarankiški, dvi asmenybės. Gražu. Epileptikas virsta šizofreniku. Tą akimirką įvyko pokytis. Visai kaip Sartras ir pasakojo. Viskas per vieną akimirką. Smulkmenos kaupiasi ir kai galų gale susidaro kritinė masė, viskas virsta revoliucija. Kairuoju delnu perbraukiau per ašmenis. Jie buvo maloniai vėsūs. Kirvis svaigiai svėrė ranką. Gera firma, matyt, vokiška. Kirvis puikiai subalansuotas, visai nesunku jį valdyti. Tą akimirka pardavėja man atsuko nugara ir įvyko revoliucija. Pajutau nenumaldomą norą smogti jai tuo įrankiu į pakaušį, jau akyse perbėgo vaizdas, kaip kirvio kotu pajuntu, kaip jis perkerta odą, triuškina kaulą ir minkštai ir lengvai slenka per smegenis, atskirdamas pusrutulius. Gaila, kad ji neserga epilepsija.
„pilieti, jūs ko nors norėsite? “ lyg per vandenį mane pasiekė registratorės spigus balsas, ji į mane žiūrėjo kaip į beprotį. Tas malonus ašmenų šaltis nukirto minties vingį ir aš sutelkiau visą dėmesį  į ketinamus tarti žodžius. „norėčiau užsirašyti pas Daktarą. Ar jis šiandien dirba? “ mane nustebino mano paties balsas, niekad ankščiau nebuvau susimąstęs, kaip iš šono skamba mano balsas. De javu. „ Daktaras yra, tačiau didelė eilė, norėsite užsirašyti ryt? “ vėl nuskambėjo spigus registratorės balsas, rėždamas mano smegenis kaip tas kirvis... “ ne, ačiū, apsilankysiu šiandien“ ir mandagiai nusišypsojęs patraukiau prie laiptų. Registratorė mane teikėsi informuoti, kur įsikūręs Daktaras. Bet man to nereikėjo. Aš Daktarą užuodžiau, kaip ir mirtį, ligą ir senatvę tūnančius čia. Tik daktaro kvapas buvo kitoks. Jis kvepėjo įkaitusia metaline tuštuma. Tas skonis man visada primena kraują. Mėgstu žaizdas pirštuose. Tada pakeliu pirštą prie lūpų ir liežuviu nulaižau pirmą ištryškusį lašą. Tada pajuntu, kad ratas užsidaro. Tie keisti nutriušę laiptai seniai nebesidomi tais, kas jais lipa. Bet mane jie pasitiko nustebę. Betonas pasidarė tarsi skystas ir mano kojos klimpo jame, o marmuro gabaliukai sudarė gyvų padarų kaleidoskopą, laiptai man rodė, kas jais ankščiau lipo. Jie visai kaip žmonės. Nori nusikratyti jiems užkrauta našta, permesti ją kam nors kitam. Man. Jie žino, kad aš matau. Bet man tai nerūpi. Jie išsitiesintų, jei aš susidomėčiau, bet man tai nerūpi. Tik lipu laipteliais ir bandau prisiminti ligos, kuria sergu, pavadinimą.
Ši įstaiga man visada primena labirintą, kurio kelią gali atsekti iš nudilusio  linoleumo rašto. Laidrodis ant sieno su patyčia rodo be dešimt šešias. Jis visada tiek rodo. Kaip ir jie, kurie mano, kad jis sustojęs. Jie mėgino jį pataisyti, bet nepavyko. Nesugebėjo rasti kur bėda. O nukabinti  jo negalėjo, nes tuomet matytusi kitos spavos, tamsiai žalios, dabar jau uždažytos persikine, blynas. Laikrodis čia kabėjo dėl kompromiso. Jis galėjo neveikti, bet privalėjo slėpti sienos ydą. Bet aš matau, kad jo rodyklės juda, vos vos, bet juda. Laikrodis tiesiog išprotėjo. Jis nusprendė nebepaklusti žmogaus dėsniams. Jis kažkaip suprato turįs reikalų, svarbesnių nei tie, kuriuos jam primeta jo kūrėjai. Tai vadinama išprotėjimu. Kai nebesi vergas-tu išprotėjai. Reikėtų tai pasižymėti savo dienoraštyje. Lėtai prieinu prie dermantinu aptrauktos kušetės, ši kvaišelė čia vienintelė rėkia“ aš nauja, aš nauja... “ nepaisydamas jos prieštaravimu dėl sutepamo dermantino, sėdu ant jos. Jau seniai įpratau nebesiklausyti daiktų, bent jau jaunesnių. Ant jos jau sėdi dvi moteriškės ir senukas. Visi gerokai peržengę septyniasdešimt. Jie įtariai mane nužvelgia, ar tik aš nesikesinąs nugvelbti jų vietos eilėje. Viena senutė pakelia į mane balkšvas pavandenijusias akis. Aš nustembu, kaip ji dar gali ka nors įžiūrėti. Tada pamatau tar artrito sudarkytų pirštų nėrinį. Ir viskas tampa aišku. Ji pakėlė akis vien iš įpročio, kaip jas iš įpročio ir laiko nuleidusi nerdama. Ji mato ne jomis. Ji mato pirštais. Kiekvieno piršto pagalvėle tarsi didelis vyzdys. Jais tarsi akių obuoliais ji čiuopia pasaulį. Ji iš pradžių, kol įprato, turėjo jausti nors kokį diskomfortą. Pirštu paliečiu savo akies obuolį. Mane suima šleikštulys. Manau galėčiau įprasti. Senukas šnekučiuojasi su ta kita moterėle. Bet jiems net nereikia to balsiai daryti. Jie mintyse plaukioja vienas kito prisiminimuose, tarsi medūzos vandenyje. Jie seniai nebijo su jais plaukiojančių ryklių. Šių dantys nuo senatvės jau atšipę, o ir jie patys turi savo prisiminimų. Man pasisekė. Pas Daktarą eilės nebėra. Išeina apyjaunė moteris ir mane pakviečia užeiti. Pasirodo, ji yra seselė. Jos maža nosis paaiškina, kodėl ji gali čia dirbti-ji tiesiog nieko neužuodžia. Įslenku į Daktaro kabinetą, nužvelgiu ji kritišku žvilgsniu. Seselė dingo. Kabinete nera jokio stalo. Tik dvi patogios metalinės kėdės. Vienoje jų sedi malonus vyriškis. Šarmotų plaukų. Su supratinga šypsena, nenukankintas antsvorio ar  ligų. Ir kvepiantis maloniu metalo kvapu. Jis man primena mano seneli. „ kuo galėčiau jums padėti“ mandagiai paklausia Daktaras. Akimirką aš sutrinku, bet pastebėjęs supratimą ir atlaidumą jo veide atsakau “ laba diena, Daktare, ar galite išpjauti man sielą? “
2005-09-19 13:06
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-29 22:31
Evita Lietuvaitė
Man patiko. Gal kiek ištemptas per vidurį. Patiko ta vieta su batais. Ir dar ta, kur kalbama apie kirvį ir išprotėjusį laikrodį. Nuostabi mintis. Pakutinis sakinys, mano manymu, apibendrina viską, kas buvo išsakyta aukščiau. Man tai yra nuostabi pabaiga. Mėgstu tokias. Kadanors perskaitysiu dar
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-27 17:12
ir kiti
pabaiga - ne.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-26 16:20
justickis
Geras siejimas, ypač puikus tolimasis, t. y. kirvuko, skaldančio galvas ir pabaigos epizodai. Jo ta šlepečių meilės istorija tai man nelabai reikalingas pasirodė, kaip ir istorija apie obuolį. Šiaip daug gražių vietų: Ir registratorės. Jos, kaip ir visas šios įstaigos personalas, klaikiai panašios į laiptus; Jis kvepėjo įkaitusia metaline tuštuma; Ant jos [kušetės] jau sėdi dvi moteriškės ir senukas. Visi gerokai peržengę septyniasdešimt. Jie įtariai mane nužvelgia, ar tik aš nesikesinąs nugvelbti jų vietos eilėje. Puiki scena apie laikrodį ir frazė, kurią herojus nori įsirašyti savo dienoraštyje. Na, žinoma, jei dar nebus išpjauta jo siela.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-19 19:27
Hipis
O man labai patiko. įtraukia į save beskaitant ir tiesiog domiesi kas bus toliau valgai kiekvieną žodį. tikrai gerai parašyta. tas paskutinis sakinys, na žinoma šiek tiek įdomus, bet laukiau kažko žemiškesnio. apibendrinus tai labai šaunu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-19 17:44
Si bilė Sibire
Jei norėčiau kibti, tai tik dėl neatidumo klaidų. Bet nenoriu.
Geras.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-19 15:47
Tomas Marcinkevičius
Kodel, tie aprasinejimai turi zavesio, kaip ir Balzako, beje:) Klasika:)

O pabaiga - liuks.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-19 15:38
pieva yra Jeržio
primena Balzako nesibaigiančius raštus - skaitai ir vis žiūri, ar dar daug iki pabaigos liko. Tas, kas skaitė Balzaką, manau, nesunkiai supras. "Daktare, ar galite išpjauti man sielą? “- štai kur galėtų būti pagrindinė idėja, o tai, kas surašyta aukščiau... na... braukti siūlyčiau. Beje,  taip grafomaniškai aprašinėti be galo sunkus darbas, tik kažin ar vertas tiek pastangų. Užsižaista smarvės, nešvarumo ir senatvės įvaizdžiuose, tie patys dalykai daug kur kartojasi. Taigi autoriaus vietoje čiupčiau paskutinį sakinį ir pabandyčiau sukurpti vat ką nors tokio! :) Sėkmės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą