Brisiaus galas

O šeimininkas nuskuodė taip greitai, kad prieš užversdamas kanopas Brisius spėjo pagalvoti: “Turbūt tuoj prasidės krepšinis... ”

Parišau kaklaraištį ant durų rankenos, tada ant kaklo. Užtraukiau nei per stipriai, nei per silpnai. Pasitikrinau, ar jis krenta tiesiai su sagų eile. Viskas gerai. Užsidėjau varnelę.

Pažiūrėjau, ar atlenkti švarko atlapai, ar nėra ant jų kokios dėmelės. Nėra. Viskas gerai. Paprašiau mamos, kad uždėtų varnelę.

Ji neuždėjo. Paaiškinau, kad skubu į darbą. Dabar suprantu, kad ji nieko negirdėjo – žiūrėjo rytinę informacinę laidą.

Vedėjas dėvėjo lygiai tokį patį kaip mano švarką – pilką, su vos vos matoma etikete, kad tai – itališkas švarkas, kruopščiai susiūtas rankomis vargšų imigrantų, nelegaliai dirbančių Italijos tekstilės pramonėje. Jis atrodė labai gražiai – labai tiko akiniai, kurie teikė jam proto, griežto kirpimo pilkas švarkas – solidumo, na o šiek tiek per laisvas kaklaraištis ir auskaras kairėj ausy – jaunatviškumo ir maišto dvasios. Didžiavausi savo švarku.

Jis kalbėjo tokiu maloniu balsu ir tokius malonius dalykus – kieno šiandien vardadienis, kuri žvaigždė šiandien švenčia gimtadienį ir kodėl Jankauskas įmušė tris įvarčius į “Hibernian” vartus. Galėjau klausytis ir klausytis. Per amžių amžius. Stovėjau ir jaučiausi laimingas, kol nepasukau akių link sofos.

Aš norėjau būti toks kaip jis. Mano mama norėjo, kad būčiau toks kaip jis. Taip pat apsikirpti. Nusipirkti tokius akinių rėmus. Turėti tokį malonų balsą. Štai kodėl aš jos nekenčiau. Sugniaužiau šratinuką rankoj. Pažvelgiau į jo smaigalį, paskui į diiidelį sukniubusį mėsos gabalą.

Turėjau dar dvidešimt septynias minutes. Buvau pavalgęs, apsirengęs, nusiprausęs ir puikiai susišukavęs. Tiesiai, su sklastymu dešinėj. Lygiai lygiai. Būčiau užmušęs tą, kuris būtų drįsęs mane suvelti. Net suvirpėjau iš įsivaizduojamo pykčio.

Įsijungiau radiją. Jis visada mane nuramindavo. Vien žiūrėdamas į savo puikųjį centrą, kuris gaudė bangas nuo 1 iki 1000 FM dažniu (kažkada buvau net pagavęs Angolos radijo stotį), jausdavau, kad man nereikia nei Budos, nei daoizmo, kad surasčiau savo nirvaną.
Tokie, atrodo, paprasti žodžiai, o tiek juose išminties. Štai paskambina Saulius iš Šiaulių. Ir pasakoja, koks Šiauliuose oras. Viskas ten gerai, sako jis, viskas labai gerai – saulė šviečia šviesiai, lietaus nematyt, plius penkiolika rugsėjo vidury – stebisi jis. Pritaria jam didžėjus greitakalbis, sako, kad jau bobų vasara ir dar pajuokauja – tik skubėdami darban nepaklyskite, kai jūsų akis aptrauks skraidantys voratinkliai. Ir ta proga groja labai ironišką, anot jo, dainą.

The world is collapsing
Around and here
I turn up the radio
I can’t hear it

Noriu perjungt radiją, bet paslaptinga jėga man sutrukdo – negaliu ištiest rankos. Taip, aš per daug tingiu... Ech, kaip būtų gerai neit šiandien į darbą – paskambint šefui ir pasakyt, kad aš sergu baisia sloga, ji gali persimesti į sinusitą, tai varau pas daktarą. Visai kaip mokykloj – kai pirmoj klasėj prisisisiodavau kelnes, nes bijodavau paklaust, kur tualetas...

It’s the same same song
DJ sucks – makes me sad

Mama tada skambindavo mokytojai. Ji nesakydavo, kad aš sergu. Ji sakydavo, kad aš kchem sergu – būtinai atsikosėdavo, kad auklėtojai būtų aišku... Kitos dienos rytą net negerdavau vandens, nesivalydavau dantų, bet vis tiek maždaug kas mėnesį tai pasikartodavo.

Mano mobiliako žadintuvas sučirškė. Ne sučirškė, o užgrojo puikią melodiją. Puikią paprastą melodiją, ir aš...

Laikas darban.

Pasiėmiau savo diplomatą, persimečiau švarką per petį, paskutinį kartą pažvelgiau veidrodin, perbraukiau dar kartą per plaukus – kad tikrai lygiai gulėtų, atsisveikinau su mama, palikau ją visai nuogą lovoj, vieną po kito kemšančią riebius sumuštinius su sūriu ir dešra, patraukiau už rankenos, patraukiau dar kartą, durys atsidarė ir aš išėjau.

Everything to show
And everything to hide
Look into my eyes
Listen to the radio

Rytas. Netvarkingas. Išskydus saulė, apsimiegoję žmonės, pigiu odekolonu trenkiantis elgeta rausiasi konteinery, aplink konteinerį šiukšlės, ar žmonės negali jau pataikyt išpilt tiesiai tan didelian žalian daiktan, prie šiukšlių varnos – mirties ir ligų, netvarkos ir šiukšlių paukščiai netvarkingos spalvos – nei pilkos nei juodos, apdaužytos nenuplautos mašinos, ilgi gąsdinantys šešėliai, dideli trupantys pastatai, išskydus perėja ir neveikiantis šviesoforas, nemandagūs vairuotojai senose mašinose veža snarglėtus vaikus pas kitus tokius pačius – mokyklon, aptrupėjusios šaligatvio plytelės, dievaži, galima koją nusisukt arba užkliuvus nudribt, supurvint visą savo ryto darbą, bet neužkliūni, niekada neužkliūni, o jei ir užkliūni, niekada niekam nesiskundi, nes žinai, kad jie visi tinginiai ir į tave nekreipia dėmesio. Prasta muzika sklinda iš prastų pravažiuojančių mašinų. Sutiktas pažįstamas, kurio nė velnio neprisimeni, sveikinasi jis su tavim ir rodo, kad išsivalė dantis, durininkas sako tau laba diena, kai stovi prie dangoraižio, bet jis tikisi tik arbatpinigių ir jokio nuoširdumo, todėl tik dar labiau sugadina nuotaiką, praleki pro jį neatsisukdamas ir supranti, kad tu jau čia. Matau žmones. Girdžiu, kaip verda kava, kaip veikia kopijavimo aparatas ir internetas, girdžiu, kaip tas senis – taip, tas, aš žinau, kuris – krapšto nosį.

Tada prieina ji. Aš neprisimenu jos vardo, bet iš snukelio matyt, kad ji nėra pikta ant manęs. Kvailai šypsosi.

- Labas, - sako ji, bet aš negaliu nieko atsakyt, nes žiūriu jai žemiau kaklo, o kai nežiūriu į akis, negaliu sveikintis su kvailiu.

Taip taip, ir vėl  šefas negailestingasis prinešė jai klaną popierių, o ji turi saugot sesės vaiką, bet man dzin, nes žiūriu į jos kostiumėlį. Kiek per ankštą, nes visas turinys tiesiog veržiasi išorėn. Ji mato, pastebi.

Štai ji baigia aušint burną ir gilint smegenų kreives, o aš žinau, ką atsakysiu.

- Yes, of course.

Ji perbraukia savo juodus plaukus ranka. Kažkur jau tai mačiau, berods šampūno reklamoj. Atneša krūvą popierių. Va šitus, parašytus ranka, suvest į kvailą mašiną, kuri neveikia nieko daugiau, tik mėto lenteles, mažina ir didina langus ir nuolat tau primena, kad jai trūksta dar kelių megabaitų, kad viskas būtų puiku. O šitus suknistus, iš tos kvailos mašinos nuleistus lapus perrašyt ranka ir perduot kitam, kad jis suvestų atgal. Dievas iš mašinos.

Nedaryčiau, jei nežinočiau, kad ji vėl leis man žiūrėti žemiau kaklo ir nieko nesakys tai žinodama. O aš atsakinėsiu, kad taip taip, be abejo, tikrai, kreipkis kitą kartą, kai tik reikės.

Popieriai popieriai popieriai. O aš noriu tik miego, nes nemiegojau visą naktį. Ne, tikrai nedariau nieko kieto. Nesimylėjau, negėriau, neskambinėjau visiem telefonų knygos abonentams iš eilės, nekūriau poezijos anei prozos, netgi nelandžiojau po interneto pornografiją. Aš žiūrėjau televizorių. Televizorių. Iki šešių ryto. Žiūrėjau viską, ką rodė lietuvių kalba. Žiūrėjau visas penkias vaklstybines, visas tris regionines, paskui dar vieną rusiškai ir dvi vokiškai. Nerodė nieko. Rodė apie treniruoklius, kurie yra gana pigūs, bet iš esmės niekam nereikalingi, apie stebuklingas barzdaskutes, stebuklingas lempas, stebuklingas žirkles, stebuklingus akinius, stebuklingas akis, stebuklingus vaistus. Jie visi kainuoja tik. Visų jų kainos baigiasi devynetais – nors žinai, kad 59 litai yra praktiškai 60, vis tiek pamiršti ir manai, kad 59 yra 50.

Kai ji bandys mane aprėkti ir sakyti, kad aš prižadėjau, vistiek galėsiu žiūrėti žemiau kaklo. Ir puiku. Einu gert.

Kai ašaros smaugia gerklę, aš staiga prisimenu, kad mes esam vaikai iš Kalifornijos. Mus užaugino televizija. Iki vienuolikos vakaro vyrai su moterimis guli su kelnėm, o vaikai atsiranda iš bučinių, visi laimingi ir patenkinti, o kas nepatenkinti, tie laukia, kol išmuš vienuolika – nuvarys miegot kalinius, vaikus ir prime time baigsis, bet ir tada neparodys nieko tikro, šiek tiek silikono, šiek tiek garsų, susilieję vaizdai ir visi vėl patenkinti, o kas nepatenkinti, tie prisijungia prie interneto, ten yra ir vyrų su moterim, ir moterų su vaikais, ir vaikų su vaikais, ir vaikų su šunim, ir moterų su šunim, nėra tik šunų su šunim, bet gal tereikia gerai paieškoti, ir viskas įmanoma, o jei neįmanoma ir nieko neradai ir dėl to jautiesi laimingas arba nelaimingas, eik į pokalbių šou, kad tavo kiemo vaikai tave atpažintų, bet visi kiti pamirštų, o jeigu nori ką nors turėti, pamiršk, ką tau trečioj klasėj kalė gera pradinių klasių mokytoja trumpais juodais plaukais, nes pinigus galima tik išlošti, o jeigu jau išlošei arba pralošei, tu turi eiti į pokalbių šou, kad tave išgirstų, užjaustų arba pavydėtų.

- Dar vieną.
- Dar vieną.
- Dar vieną.

Tu turi šokti pagal muziką, kuri sklinda iš tavo imtuvo, nes tau ji patinka, o jei nepatinka, prisimink, kad ir visi kiti taip pat pagal ją šoka, ir jei tu nešoksi, neturėsi apie ką pasakyt tam kuriam kas rytą sakai labas rytas arba sveiki, o jei neturėsi ką jam pasakyt, tu – niekas, nes tik turintys ką pasakyt tampa superdidvyriais, tik jie gali atlikti specialią misiją prieš Sovietų Sąjungą, arba dar geriau – pagaut Bin Ladeną, Huseiną ir prikelt Hitlerį paskutiniam teismui, o šaltas, šaltas pilkas grūdėtas asfaltas priglaudžia mane – nes aš negeras žmogus, nekenčiu Kalifornijos ir nieko nesiklausau, savanaudis, grubus piktas savanaudis – ir man visai nesvarbu – gal tai tik šaligatvio plytelė, kurią nuspardė vaikai, einantys į mokyklą – aš čia miegosiu, aš nekenčiu mamos, Kalifornijos ir viso kito, todėl aš nenusipelniau. Man atrodo, tuoj vemsiu.

Galva priglausta prie šiurkštaus pilko betono. Akys plačiai atmerktos, jose teka saulė. Burna pražiota, joje kaip prikakota. Rankos pečių ploty, guliu kryžium. Kaklaraištis susilamdęs ir baisiai purvinas. Švarko atlapas jau nebe pilkas, o kažkokios keistos spalvos. Eina sau, kaip dabar aš tai išvalysiu?

- Tai kas? – sako kažkas man už nugaros.

Žiūriu į jį didelėm giliom akim. Ką jis su manim darys?

Jis su pilku švarku, gražiai su sagų eilute derančiu kaklaraiščiu, o jo veido bruožai labai taisyklingi ir gražūs. Kylanti saulė šviečia pro jo galvos kraštą – jis atėjo iš rytų. Jis ištiesė man ranką. Jis pakėlė mane, pažvelgė veriančiu žvilgsniu ir nukreipė į mane ginklo vamzdį. Pajutau, kaip mano rankos prakaituoja, o galvą dar labiau skauda. Ką daryt? Čia daug žmonių, kodėl jie nemato, kas čia dedasi? Kodėl ta moteriškė bėga iš čia? Kvieskit policiją, gaisrinę ir TV pagalbą!

- K-ką tu ketini daryt? – pralemenu. – Aš t-turiu pinigų ir galiu gaut dar dauggiau.

Jis paima mano piniginę ir numeta ant žemės. Primina koja.

- Turėsim omeny, - pasako. – Vardas koks?
- Kas?
- Vardas. Kaip tave tėvas pavadino, kai išlindai?

Pasakau. Jis nusispjauna.

- Gerai. Dabar klausyk – mano šiandien gera nuotaika, todėl palauksiu dienelę. Lieki skolingas. Kad man šiandien čia šeštą valandą būtų.
- Taip, žinoma, žinoma, – sakau net negalvodamas, kol pagaunu save. – Kiek?
- Ne kiek, o ką klausk, durniau nelaimingas, – taria jis ir pakreipia ginklą šonu. Pamatau dalgio raižinį. Modernizacija, pamanyk.

Ne, jis nepranyksta. Ramiai sau, neatsisukdamas nueina, ir aš galiu stebėt jį dingstantį horizonte.

Atsimenu mažas turėjau šuniuką, kuris turėjo mažą juodą nosytę. Paskui jis pradėjo vemti kirmėlėmis ir nustipo. Bjaurybė. O dabar kirmėlės visur. Gal todėl visi ir stimpa. Aš nieko nemačiau. Aš nieko nemačiau. Ne ne ne. Nemačiau. O dabar aš eisiu už kampo išsivemt. Sukasi aplinkui mane visi: tik opa į vieną pusę, į kitą, o aš svyruodamas einu. Kojos manęs neklauso – jaučiu, kad kairiosios pėda velkasi žeme paskui, o dešinioji tartum stiklinė nesilanksto. Taip ir nugriuvau tartum kirmėlė ar stimpantis šuniukas tabaluodamas kojom. Atsimenu, kad tas kirmėles aš čirškindavau ant dujinės – o dujinė tokia sena, aplieta nepašilusia arbata ir riebaluota. Paimi tokį gyvulėlį ant šakutės – būtinai ant tos, kuria valgei mamos koldūnus – paimi ir dedi ugnin. Vartosi vartosi, bet neilgai, greit pajuosta ir mažas baltas kūnelis tampa šapeliu. Tada imi kitą...

Kažką niūniuoju. Ir staiga net pats nepajuntu, kaip atsistoju. Kojos vėl lankstosi, nenoriu vemt, kirmėlės nebesiraito, galvos neskauda. Kažkaip šviesu. Nusirengsiu savo švarką – vis tiek suvemtas. Tada ir kelnes.

Šiandien aš darban neisiu. Bet reikia kažkaip jiems tai pranešti. Paimu akmenuką – tokį mažą ir nepavojingą gerąjai visuomenei. Metu į stiklą – mano šeštam aukšte, bet numetu tik iki trečio. Niekas nereaguoja. Palauksiu. Nereaguoja. Žiūriu į stiklą. Nekreipiat dėmesio?

Paimu didesnį akmenį – akmenį kaip reikalas. Žinau, kad numesiu tik iki pirmo aukšto lango. Šypsausi, nors be kelnių kiek šaltoka. Metu.
Prasideda šou – sucypia gaižios signalizacijos, džerkšteli stiklas ir ant šaligatvio pasipila maži saulės zuikučiai. Žybteli ryto saulėje. Dabar jie mane pastebės.

- Ė! – rėkiu aš. – Ė! Ar mane kas girdi? Puspročiai, ar girdit mane? Gal jūsų langus irgi išdaužyt?

Matau, kad atbėga apsauga. Nežinau, kodėl bėgu – nebijau aš jų, bet taip gera bėgti pilkais šaligatviais pro pilkus žmones pypsint pilkoms mašinoms, kad negaliu nesijuokti. Juokiuosi, kol plaučiuose nelieka oro, o gerklę pradeda skaudėt.

Pailsęs sustoju prie turgaus. Geltonoje jo tvoroje įsikūrę pigūs kioskeliai, išlaikomi rūkančių šešiolikmečių ir dvylikamečių girtuoklių. Čia dar gali išsinuomot pornuškių. Apsilaupę geltonos lentos, storos penkiasdešimtmetės pardavėjos ir skubantys skurdžiai. Ačiū Dievui, šiandien šeštai turiu susitikimą.

Prieinu prie seno bomžo. Jis nužvelgia mane keistom akim – matyt, nėra nieko panašaus matęs. Ir tegu. Išsitraukiu iš marškinių kišenės penkiasdešimt litų.

- Matau, kad dėdulė turit trejas kelnes, - sakau jam.
- Ką?! – rėkia jis.
- Matau, kad dėdulė turit per daug kelnių! – rėkiu jam tiesiai ausin. Niekada nepagalvojau, kad ištarsiu tokį sakinį.

Jis išgirsta ar pamato pinigus – nežinau, bet nusimauna vienas iš savo prišlapintų, odekolonu sulietų kelnių ir atiduoda man. Ir nubėga kažkur su mano pinigais. Palydžiu jį akimis audamasis kelnes. Laimingas žmogus – pagalvoju ir nusišypsau. Matau, kad mane stebi. Štai kažkokia keturiasdešimtmetė senelė tempia bulves ir nemato, kad jos byra pro skylę apačioj, štai “stiliovas” trylikos metų suaugėlis pamiršta savo geltonus kiniškus akinius ant prekystalio užsižiūrėjęs į mane, štai septyniasdešimtmetis jaunuolis šypsosi, štai taksistas pypteli man. Debilai, ką bepridursi.

Kelnės dar visai nieko. Jos tokios žalios, treninginės, su firminiu užrašu “OBIDOS” ir viena juostele šone, o jau kvapas kvapelis – neapsakomas. Jame susimaišę šlapimo, odekolono, langų valiklio, spermos, benzino, purvo, chlorkalkių ir formalino kvapai – betrūksta tik dichlofoso. Gerai atrodau – pamanau.

Užeisim ir į turgų. Antras prekystalis nuo vartų – pardavinėja beisbolo lazdas. Pardavinėja ne tuščio veido paauglys ir ne vyras iš stuomens, o jau pasenusi trisdešimtmetė. Dar turiu pinigų. Nusiperku vieną. Pravers – dar tiek daug nepadaryta...

Toliau – rudens gėrybių mugė. Štai viena moteriškė su sena dėmėta striuke, garbanotais trumpais plaukais, geltonom treninginėm kelnėm ir dideliu kapišonu tiesiog tirta nuo šalčio, bet nesiliauja rėkavus.

- Obuoliai! Švieži, lietuviški! Obuoliai!

Prieinu, lyg susidomėjęs apžiūrinėju obuolius – ant viršaus patys geriausi, ir tie kažkokie apšalę, susiraukšlėję, kirmėliuoti... O kaži kokie apačioje?

- Ar skanūs? – klausiu tokiu švelniu veidu – kaip iš tamponų reklamos.
- Labai, labai – saldiniai! – vos nerėkia iš džiaugsmo ji. Ko gero, aš pirmas ir vienintelis, kuris čia sustojo.
- Duosit paragaut?
- Ponui visada prašom!

Ištraukia tokį apipuvusį.

- Nuo kito šono kąskit! – taip nusišiepia, kad mane kažkoks siutas suima.

Pasiimu lazdą į kairę ranką, dešine išsimetu obuolpalaikį ir trenkiu. Šlept – ir pusė jo išsitaško aplinkui, o kita pusė nulekia ant kažkokio stogo. Taip gera širdyje... Bobelė žiūri didelėm kiauliškom akim. Numetu jai tris litus.

- Du kilogramus.

Ir čia pat, vieną po kito išdaužau visus. Moteriškė apstulbus – be abejo, kviestų policiją arba vyrą, bet gal iš netikėtumo, o gal ir bijodama mano “bytos” nieko nesako, tik šluostosi sudužusius obuolius nuo snukelio ir spokso kaip į palatos napoleoną.

Baigęs pasakau jai ačiū, prasispraudžiu pro žiūrovų minią ir minu iš turgaus.

Tas svaiginantis laisvės oras, tas žinojimas, kad tau šiandien viskas vis tiek, nes yra svarbesnių viskų, ir apie tuos viskus niekas, išskyrus tave, nežino. Žinojimas, kad gali daryt ką tik nori ir niekas tavęs nesustabdys...

Nesulenkiant kojų nustipinuoti iki autobusų stotelės, tada tris kartus apsisukti aplink autobusų stotelės ženklą nelyginant striptizo šokėjai, nusiplėšti autobusų tvarkaraštį, jame išraižyti savo parašą, padovanoti jį kam nors, kad ir tai bobutei ant suoliuko, sulaukus savo “mikriuko”, tris kartus atidaryti duris bandant seno vairuotojo kantrybę ir tik iš ketvirto karto įlipti, tada parodyti jam du litus bet pareikšti, kad nemokėsi ir ginčytis apie savo teisę kuo nori ir kur nori dykai važinėtis iki pat tavo stotelės, atsisveikinti ir išlipti, išlipus užeiti į greta esančią vaistinę ir pareikšti, kad tau reikia morfijaus, dešimt minučių ginčytis apie savo paprotinę teisę naudotis visais motinos gamtos teikiamais preparatais, išeinant nuplėšti žalią  gyvatę nuo taurės, susitikus kaimyną, jį apsikabinti ir palikti apstulbusį stovėti, spirti į laiptinės duris, atplėšti kelias pašto dėžutes.

Atidarau duris – mane užknisa, kai ji jų nerakina. Pilkas prieškambaris. O ji ten, virtuvėj, kepa bulves. Ir tas skanus kvapas šiandien kažkoks išsigimęs, jis tartum pagauna tave ir laiko, kol pradėsi žiaukčiot, ir jo pilna aplinkui, pilna prieškambary, pilna ir kambariuose. Juo persisunkę baldai – lovos, kėdės, stalas, radijas ir televizorius, šaldytuvas tuščias, bet pilnas to kvapo, ir mane jis užknisa. Ji nusisukusi į keptuvę, varto tą žaliai baltą masę... Pasiimu nuo stalo didelį peilį duonai riekti, paskaitau užrašą “Stainless steel”, padedu savo kairę ranką ant stalo ir...

Surinku, ir jos vos neištinka infarktas.

- Dieve mano! – suklykia. – Ką tu darai?