Laiškai iš malūno

Sveikas, mielas pusbroli.
Aš irgi kol kas dar gyvas ir sveikas. Kaip tikriausiai jau žinai, pas mus vyksta karas. Bet mūsų jis dar tiesiogiai nepalietė, nors jo aidas ateina kartu su paukštelių čiulbėjimu. Keista tai muzika, kažkuo primena D.Šostakovičiaus simfonijas.
Baisus  dalykas karas. Jo akivaizdoje staiga suvoki savo būties trapumą ir bejėgiškumą.
Kita vertus – pavasaris. Oras įšilo, žemelė atsileido, tad anądien išėjau į laukus, kaip sakė vienas poetas, pasiėmęs arklą ir lyrą. Nežinia, ar teks naudotis žemės gėrybėmis, bet ji gi, žinai, nepripažįsta mūsų įgeidžių ar ambicijų, aukštoji politika jai nė motais. Ji turi savo paskirtį, savo gyvenimo supratimą ir geidžia būti dirbama. Nežiūrint nieko. Net ir bombų sprogimų.
Tetulė Rozalinda taip įsitraukė į karo veiksmus, kad dieną naktį neatsitraukia nuo laikraščių ir tranzistoriaus, kurį tu užpraeitą vasarą jai parvežei. Žinia, baterijos jau kadais išsieikvojo, tai ji sumąstė pajungti tranzistorių prie senelio sukonstruoto amžinojo variklio. Ir ką tu pasakysi, veikia. Tai nors tokia nauda iš senelio išradimo.
Tetulė kažikur iškapstė seną šalies žemėlapį, kur dar ir sienos mūsų buvo kitokios, nei dabar, ir per dienas ten kažką žymisi bei rašo mėlynu ir raudonu tušinuku. Bamba sau panosėj, kitą kartą ir garsiai sušukdama : „Žioply, kur gi tu, asile, diviziją pasukai, kad tau žmona tris kartus pastotų, kol tu kare...“ ir pan.
Tai mat kokie dalykai dedasi pas mus. Aš, kaip visada, išlieku stoiškas, aukštai pakelta galva žiūriu lemčiai į akis.
Šiandien šeštadienis – valgysiu kalakutą.
Rašyk, jei dar būsime gyvi ir sveiki, atsiliepsime.
Visada tavo
                Hektoras