Transformuotis niekada ne vėlu

Iš dryžuotų tapetų pasiūčiau tau kelnes
Kaip tada eitum į žmones?
Kvaila šypsena dengtumei tą trikdantį stilių.

Bet šiąnakt aš tik kvaila siuvėjos katė
Pratrydusi nuo kasdienės lėkštelės
Ir kaktuso viršūnėj ieškanti guolio.

Virš galvos krenta sagos kaip žvaigždės
Taip mane bando iškelti ir gelbėt
Bet jau apsisprendžiau auštant tapti

Tuo retu muses viliojančiu žiedu.