Begalinė malonė (Humoras)

Kažkaip Dievas vis pro šalį, net nepažvelgdamas į mane praeina. Kitiems tai duoda!.. Štai mūsų kaimynas: visko pertekęs, o jam visiškai neteisingai leido mašiną išlošti.
Nepagalvokit,  pasimeldžiu dažnai. Sekmadienį iš ryto,  klausiu savo Petro, nes jis vėl bedarbis:
–  Petrai,  kur  tu  norėtum  įsidarbinti?  Einu  į  bažnyčią, paprašysiu Dievo, gal padės?..
–  Padės tau,  lauk! – Petras piktai atkerta.
    Jis  amžinai  piktas. Vienodai nepatenkintas  ar dirba, ar nedirba. Kai dirba, netgi piktesnis. Tada jam labai daug poilsio reikia, ir kad niekas netriukšmautų.
– Ką, gal tavo Dievas –  auksinė žuvelė? – šaiposi užkietėjęs bedievis.  – Paprašyk, kad mano buvusiam šefui padanga sprogtų važiuojant, arba dar geriau stabdžiai atsisakytų. O tos varnos, kur prie geležinkelio augančių topolių skraido, tegul jam naują namą ir mašiną apdergia!.. Tai taip ir pasakyk savo Dievui!..
–  Gerai, kad tik neužmirščiau.
    Mintyse  sudarau prašymų sąrašą. Mane, pavyzdžiui, tas kaimynų naujagimis pykina. Rėkia visą naktį, kartu su savo tėvu, net daugiabutis skamba. Vaikas rėkia,  kad mažas. Tėvas rėkia,  kad žmona jį nutildytų.
Paprašysiu, kad jį tą – vaiko tėvą – susuktų, kad liežuvį jam suparalyžiuotų. Bus jam “blynas” burnoje. Palauk, apsilaižys jis dar man: kaip šuo muilą prarijęs.
Bažnyčioje ilgai meldžiausi. Kunigas, per pamokslą kažką apie susitaikymą, ramybę, atlaidumą kalbėjo. Klausiau puse ausies. Man rūpėjo kuo daugiau  malonių iš Dievo išprašyti.
Įdomu, ko prašo kaimynė Stasė? Ji juk visko turi. O meldžiasi, o meldžiasi akių nepakeldama. Vyras – pirmos grupės invalidas. Atseit, nieko nemato, nors gatvėje su manimi sveikinasi. Prie pilstuko ir naktį kelią randa. Visko moteris turi – jokių rūpesčių. Sūnus kalėjime – maitinti nereikia. Duktė Ispanijoje, vyrus linksmina – uždirba. Pati nors pensininkė, dar darželyje dirba virėja. 
Kiek čia šioje bažnyčioje žmonių, ir visi su savo prašymais lenda!..
Viską pasakiau. Atrodo, nieko nepamiršau?..
Grįžtu iš bažnyčios su palengvėjusią širdimi.
Iš toli pastebiu – varnų net juoda. Prieinu arčiau… Išklausė! Drebtelėjo! Tik ne į tą vietą. Mūsų seno „žiguliuko“ tai jau beveik ir nesimato iš po to „guano“ moksliškai tariant. O varnos vis dar skrenda,  turbūt, iš visos Lietuvos!?
Skubu  į savo butą. – Petrai! – šaukiu. – Petrai! – pasižiūrėk, ką varnos daro! O Petras guli ant sofos, akis, kaip obuolius varto, kažką neaiškiai murmėdamas… Kaip šuo muilą prarijęs, ir pasijudinti negali.
    –    Tai štai, kas to rėkiančio vaiko tėvas! – dingtelėjo mintis. Išklausė!  Išmeldžiau – nors kartą! O Viešpatie!.. Begalinė tavo malonė!..