Ar būti blogam

Dabar sveriu cukrų. Vyras parvežė iš Kaliningrado – ten pigiau. Virsiu uogienę. Ant vienos svarstyklių lėkštės bus kilogramas uogų ir kilogramas cukraus. – abiejų po lygiai gero.

Keista, bet taip besveriant, ėmė neduoti ramybės klausimas, kas sunkesnis: gėris ar blogis? Dabartiniai etikos mokytojai net nustebtų išgirdę, kas man rūpi, nes jiems ir taip aišku, kad gėris. Gėris juk viso gyvenimo pamatas, o ant ko stovime, tas ir sunkesnis. Blogis, pasak jų, tvyro ore, ant žemės blogį nuleidžia tik jam prijaučiantys.

Bet aš prisiminiau pasaką apie princesę, paverstą baltąja gulbe. Ten tiek vargšelė prisikentėjo. Ji visą laiką turėjo kitiems įrodinėti, kad yra tyra lyg perlas, o štai raganiui nieko nereikėjo įrodinėti, viskas ir taip akivaizdu. Išeitų, kad jei gėris nekovotų su tamsiomis jėgomis, jo galbūt mes net nepastebėtume, būtų gera ir blogyje. O būti geram, vadinasi, visą savo amželį paaukoti vargui, pamiršti šypseną ir sunkiai ridenti ridenti kaip tam Sizifui akmenį į kalną. Tiesa, pasakos pabaigoje, kas, beje, ypač patinka etikams ar estetikams, gėris nugali blogį. Vadinasi, gėris vis dėlto yra svaresnis, bet tai tikriausiai tėra paguoda, parodymas, jog dar yra vilties: „jie laimingai ir ilgai gyveno“...

- Štai, žiūrėk, ką radau pašto dėžutėje, - padavęs pluoštą lapų ištarė
sutuoktinis.

Tai buvo vieno profesoriaus paskaita apie senąjį baltų tikėjimą. Paėmiau pirmą pasitaikiusį popierių ir ten perskaičiau:

„Blogis buvo garbinamas visur ir visada. Tik vienur tai vykdavo ar vyksta intensyviau, kitur - labiau užslėptai. Kodėl žmonės taip nori garbinti blogį? Tik gal ne visi tai pripažįsta. Pirmiausia - psichologinės priežastys. Visais laikais daugybė žmonių įsitikindavo, kad blogai besielgiant galima greičiau pasiekti gero materialinio gyvenimo nei dorai besielgiant. Tad kam ta dora, kam tas gėris? Tik blogai elgdamasis gerai gyvensi. Tad garbinkim blogį! Kita priežastis - fariziejiškas gėrio išaukštinimas. Oficialiai skelbiamas gėrio kultas kai kam nusibosdavo ir būdavo ieškoma priešingo garbinimo objekto. Jei ne krikščionių dvasininkai ir davatkos, nebūtų ir dabartinių satanistų.

Dar viena - rimtesnė priežastis - darnos siekis. Jei yra gėris, yra ir blogis. Jei garbiname gėrį, tai kodėl nusisukame nuo blogio? Būtinumas garbinti abi šias etines sąvokas kilo tik iš jų personifikacijos. Žmogus visada buvo linkęs sužmoginti visus reiškinius, visą aplinkinį pasaulį. Ir štai - jis jau garbina ne gėrį, ne blogį, o gėrio dievą, blogio dievą. Šiaip jau daugelyje tautų blogio dievus, dvasias garbindavo ne todėl, kad juos mylėjo, o tik norėdami papirkti - kad nerūstautų <…>

Kai kas gali paklausti, kodėl aš kalbu apie baltų genčių blogio garbintojus, o ne slavų. Juk būtent slaviškais žodžiais viską aiškinu. Bet pastebėjote - tie žodžiai turi prasmę ir lietuvių kalboje. Ypač "blogis" - "blago". Žodis "blogis" įgavo žodžio "gėris" reikšmę. Rusų kalba dabar "blago" reiškia "gėrį". Senojo žodžio "gėris" rusų kalboje nebeliko, liko tik būdvardis "chorosyj", turintis tokią pat šaknį kaip ir lietuviškas žodis "geras". "Chor-osyj" - šaknis "chor", "ger-as" - šaknis - "her". Lyginant žodžius galima padaryti ir išvadą, kad drąsa tose blogio garbintojų gentyse nebuvo vertinama…”<…>

Visa tai skaičiau taip įsijautusi, kol paskutinėse eilutėse perskaičiau kitu šifru parašytą Usonifuro mintį:

“Saulė visada nusileidžia tuomet, kai išsigąsti tigrų“, - pasimink seną patarlę: negera žinia visada užklumpa netikėtai”.

Usonifuras rašo?..

- Motin, uogienė svyla!!!