Atsilikusi koja praeityje

Sakė,
Būdamas mažas, aš šliaužodavau grindimis
O viena koja visada atsilikdavo
Keista
Būdamas mažas, aš neatsitraukdavau nuo nieko
Kvaila –
Dabar aš nepraleidžiu progos pabūti vienas
Keičiasi
Laikai nusineša mūsų nuoskaudas su savimi
Sezoniniai lietūs nuplauna pačių mūsų išvargintas akis
Keičiasi
Skruzdėms išauga sparnai
Ir lapai rudenį miršta nukritę
Tavo raudoną kepurę tuoj pavaduos žili plaukai

Keičiasi
Net ir Tavo niūrus veidas tapo dar šaltesnis
Keičiasi
Bet visgi žmogus išlieka visada toks pats
Kitu atveju visoje Žemėje painiotųsi purvini aktoriai

Sakė,
Būdamas mažas, aš šliaužodavau grindimis
O viena koja visada atsilikdavo
Nieko keisto –
Aš ir dabar gyvenu viena diena atsilikęs nuo kitų