Kas tam vabalui,
sėdi ir graužia,
kiaušinius pasidėjęs ant lapo.
Jo liemenė dryža ištaigingai,
peteliškės betrūksta
šelmiui.
Ir vaikučiai jo dailūs
rubuiliai –
na, uogelės tiesiog ir stačiai,
apsiverkti gali iš to
grožio beribio,
ar pasiūlyt “Citro”
ir traškučių.
Kyla noras
konvencijų paisyti,
ir kovoti už taiką,
pasmerkt terorizmą.
Dar kažkas
lyg pakyla,
lyg leidžiasi:
"Debesėlis, braliuk,
iš malūnsparnio
stimburio
viršum bulbių laukų
prasiperdė ir
truputį smirda."
Brrr... kolorado vabalai su lervomis .... Pesticidų jiems, pesticidų :)))
Nu labai tu čia vaizdingai apie dryžuotus, frakuotus, tik be peteliškių... kuriuos prasiperdęs lėktuvėlis išnaikins... Valgysim cepelinus, tautiečiai! Nenusiminkit, valgysim :)))
Šaunu, aiški riba tarp pirmo ir antro posmo, kuri atskiria epizodus, dalijančius mintį į du jos atlikimus. Šauniai čia sužaidei su reikšme. O pabaiga kaip ir priklauso stipresniam kūriniui šiek tiek komiška, šiek tiek atlaisvinta. Čia forma išties verta dėmesio, minties ir tematikos atžvilgiu. Verta prisiminti.