Gabija

Trejus metus laukiau tavęs ugnį kursčiau židinį laužą žvakę dujinę viryklę širdį
Žibintą laikiau pridengęs ranka kad negestų
Triskart šviesa liejosi pro pirštus kaip vanduo kaip ilgesys
laukiau žiemą vasarą prisiminimą laikiau saugojau
tris kartus dažiau savo pilkus pelenų plaukus ugnies spalva
patiesiau raudoną kilimą ant laiptų kad žinotum kur eiti
trejus metus senovinio vardo ugnį nešiojau širdy kaip žariją


trejus metus tu laukei juodai dangstei langus negėrei vyno
gesindavai šviesą kad širdies neakintų nedegintų akių
tris kartus juodas aksomas lateksas dirbtinės blakstienos tikros ašaros
laukei rudenį pavasarį laukei juoda žemė raudoni lapai kaip kraujas
trejus metus meldeisi dejavai prašei meilės mirties užsimiršimo pasigailėjimo
juodi plaukai mėlynos akys širdy užgesusių aukurų ugnies tuštuma
trejus metus negalėjai ramiai užmigti bijojai sapnų tikrovės dar labiau bijojai

…nepamenu, gal numirėm kartu