Vitališkumas

Šis gražus žodis patiks visiems. Aš jį neseniai išmokau. Sprendė mano žmona su kaimyne kryžiažodį, o aš už spintos,  berods,  miegojau,  bijojau, kad nepažadintų…
          Kas dabar tų kryžiažodžių nesprendžia? Visos moterys dabar tokios išmintingos  – tiesiog sunku suprasti, apie ką  kalba.
  –  Žinai, aš stebiuosi, – skundžiasi kaimynė Gitana mano žmonai. – Iš kur tas mūsų vitališkumas  atsiranda  begyvenant su tokiais nupiepėliais “kandimis “, bedarbiais?
    Tyliu kaip žemė, nenoriu prasidėti su tais “proto gi-gantais”,  kurios kaip Atlantai laiko visus keturis  namo kampus. Jau geriau jų neerzinti, o tai užgrius  visi ant skaudamos galvos. Neduok, Dieve, dar sužinos apie mano pasija inkognito!.. Jaučiu – nepatiktų  mano “mėlynoji žibutė”.
– Eik  tu sau,  Gitana, – nutraukė  mano žmona.
– Netinka čia tas žodis. Na, kaip vadinasi toks žmogus, kurių  beveik nebūna  – nesavanaudiškas?..
  –    Nori pasakyti kaip  Alfa  iš ” Vakaro “  kavinės,  tas, kur mums kavos  atnešė, –  prisiminė kaimynė.
  –  Altruistas.
–  Radai  palyginimą  –  tavo  draugelis  Alfa  altruistas, – pyksta manoji. Kai aš guliu už spintos, ji visada pyksta.
–  Ta  jo  kava    skystesnė    už  barščius,  kuriuos  aš savo “nelaimei “ verdu .
    –    Niekai,-  nepasimeta  Gitana. – Bet  kaip pedantiškai tavasis Rolkis  būgnijo, net ir dabar ausyse skamba –“bumčik“, “ bumčik “ …
–  “Drala “ – mintyse užbaigiu. – Palaukit,  tik pasveiksiu, patikrinsiu aš jūsų vitališkumą .
      Ir  pradedu  kosinti.  Nepagalvokit –  ne  žvairuoti, nes tai irgi mūsiškis tarptautinis žodis. Nesuprantate?.. Tai būsena, kai žmogus daro  - “tche “, “tche “ ir taip toliau … Kai jam tampo vidurius, o iš vidurių tik bėga seilės,  iš akių gausiai pasipila žiežirbos.
–  Štai pabudo, –  prabilo mano Vasilisa Išmintingoji  labai man nemaloniu balsu. Kaip aš” nevirškinu” šito balso – man nuo jo net kažkoks agresyvumas užeina. Jaučiu – tuoj mane “užtrumpins? “ Joks vitališkumas jų neišgelbės,  nebent policija…
–  Tik nedaryk “ suicidinio” (atseit, savižudybės) bandymo, – dar išgirstu, neradęs kirvio ir “trach “ gaunu su kočėlu  per “maumenėlį”.
    Pabundu  –  visur gipsas, ir manoji “mėlynoji žibutė”  prie lovos taip kukliai sėdi .
–  Puiku, – sakau.  – Vienas šiame prišnerkštame  pasaulyje neliksiu. Tai vitališkumas,  tai sugebėjimas  išgyventi  net ir tokiomis sąlygomis,  mano mielieji bičiuliai – likimo broliai.