Privertei suprasti

Iš Mėlynbarzdžio
    išroviau plauką-
Kaip atvirukas
    ragenos tavos
Ir prilipdžiau jį
        dangui-
Gal prie širdies priglaudęs
          panešios?
Apglėbęs spustels
    tarsi sausio šaltis,
Pažirs
taškydama mintis
          dulksna,
Primins perštėjimą-
  Aš neturiu, kur glausti.
Ertmė apkrešusi
dunksėjimą vien imituos.
Vien telkšančios
  dvi rudeninės balos
prie Muzikinio teatro
  veide iškilaus.
Vien bukas rimas
banalios pseudoromantikos-
Ir tas pašvinkęs dvokia
- Neik arčiau!


Bet kai išjungsite
    neoninį ryškumą,
Kai išsišveisit puodus
    ir  vaivorykštės ten išsities,
Aiškiau taps už gimimo teisėtumą-

Tai kalnas, į kurį užkopę
  žmonės tyli.