Savitrina

– Labas.

Jums gal bus netikėta, bet mokslo įrodyta, kad žmonės gyvena ir per lietų. Tikrai. Tik matot – per lietų jie visi tartum tingios musės. Televizorius kaip visada kartoja tas pačias reklamas, radijas – tas pačias dainas, knygų seniai niekas nebeskaito, Kompiuterio vartojimas sukelia vėžį, kalbėtis – keistis ne itin reikaliga informacija – žmonės seniai atprato. Kas belieka – vienintelis neatsibodęs dalykas. Niekam niekada neatsibos cenzūrintis.
Taigi. Vos tik pirmas lietaus lašelis paliečia žemę, prasideda didysis cenzūrinimasis. Vyrai cenzūrina žmonas, jaunuoliai – savo drauges, o vieniši žmonės, impotentai ir pikti pensininkai – patys save. Juk Dievas davė rankas. Dabar, kai viską už mus atlieka Kompiuteris ir mechanika, jos kaip ir nereikalingos. Todėl, kad neregresuotų, žmonės užsiiminėja savitrina. Kai kurie užsiiminėja ir kitatrina. Pagirtinas dalykas kai negalima cenzūrintis.

– Sveika. Užeik.

Kiek atsimenu, tada vakar jau buvo šiandien. Kai trečia valanda susidūrė su ketvirta, pasaulis pagaliau ėmė suktis. Iki šiol nebuvau tuo įsitikinęs. O dabar pasaulis pasisuko, pasisuko, aš galvoj išgirdau apsireiškimą – mano buvusios netikros meilės dejones
– O Dieve...
ašaras išlietas dėl manęs
– Viskas bus gerai...
ir Dievo balsą.
– Eikit, mano sucenzūrinti vaikai cenzūr tvaj mat ir visi cenzūrt cenzūrinkitės. Aš šiandien girtas.
Tada aš iškilmingai nugriuvau ant sofos. Draugai man sakė, kad aš tarp „veeee“ veblenau ir žmonių kalba:
– Ar tu tikrai nevaidinai?
– Eik tu, Dieve, cenzūron.
– Ar tau buvo gera?
– Neverk, neverk...
ir
– A–aaa aš beždžionė kašalotas, a–aaa krokodilas kašalotas, a–aaa ir žalia papūga aš, a–aaa aš padauginau žolės...
o po to kelis kartus juokdamasis
– O Dieve?!
– O Dieve?!
– O Dieve?!
– O Dieve?!
galiausiai
– Aš tave priverčiu melstis?
ir užmigau saldžiu kūdikio miegu. Iš tiesų – taip miegojęs nebuvau gerą pusmetį. Ryte pasaulis neatrodė šviesesnis, liko tik faktas kad išsimiegojau.

- Mmmm... O arbatos nepasiūlysi?

Jau geriau pornofilmai būtų be siužeto. Juk tikram gyvenime niekas nesurežisuota, o kuo panašiau į tikrą gyvenimą, į tikrus gyvus žmones, kad ir tavo kaimynus, tuo labiau mane jaudina.
Šitas, ačiū Dievui, siužeto neturi. Jokių baseino valytojų ir kaimynų, atėjusių pasiskolinti druskos. Tiesiog namų lova. Du žmonės. Aišku, vyras ir moteris. Pirmiausia vyras tartum daktaras apžiūri papus...
Dar tuo labiau jaudina, kuo nekaltesnis aktorė moters veidelis. Jei ji panaši į mano klasiokę, kuri į mano pastebėjimus ir juokus atsako „fui... “, išvis rojaus sodai. Tai dar kartą man įrodo, kad visi mes vieno medžio paukščiai ir nekaltas veidas nieko nereiškia.
Dabar yra du scenarijai – paprastai viskas prasideda nuo burnos – arba cenzūros čiulpimo, arba cenzūros laižymo. Čia pradžia – čiulpimas. Normaliam gyvenime dažnai tuo ir baigtųsi, bet tik ne čia. Kartais mane tai užknisa, bet juk normaliame gyvenime nekalto veido mergina nečiulpia nepažįstamo vyro cenzūros. Nors... Šiaip ar taip jau susitaikiau.
Porno be savitrinos – kaip sūrūs riešutai be alaus. Gerai, bet netobula.
Čia neateina trečias ar ketvirtas veikėjas. Ir gerai. Užtenka. Dabar viskas bus kaip visur – misionieriai, šuniukai ir tada jo cenzūra atsidurs jos cenzūroj. Žiauroka ir tikriausiai skauda, bet ne man. Todėl visai smagu. Ko gero turiu polinkį...
Stengiuosi tęst savitriną kuo ilgiau. Paprastai baigiu kartu su pagrindiniu veikėju. Tartum susitarę.
O baigiama viskas ant veido. Suprantama – juk jokio skirtumo kur baigti, o kadangi cenzūriniesi ne sau, tai kodėl neparodžius to kitiems.
Pagaliau viskas baigiasi. Apsivalau ir išjungiu kompiuterį. Dabar kokias penkias minutes būsiu šventas. Nesimelsiu, bet mano mintys ir savijauta bus tokios tyros. Ko gero tik tam ir užsiiminėju savitrina – dėl šito šventumo, kurio taip pasiilgau. Liūdno ir melancholiško, tyro ir gero gero...
Mama...

– Apsieisi...

Tą naktį tėvas kaip reikalas atcenzūrino motiną. Tai buvo visiškai teisėta, ir visi svečiai to tikėjosi. Jaunesni ir girtesni net ketino patykot naktį prie kambario durų, bet buvo per girti arba per jauni – užmigo.
Taigi. Tėvas jau buvo cenzūrinęsis prieš tai. Vieną kartą, po kaimo šokių. Pas kažką namuose, apygirtis. Neprisimintų dabar nei veido, nei vardo, nei balso. Bet brūkšniuką galėjo uždėti. Tai buvo garbės reikalas. Jis beveik nesijaudino.
Motina irgi jau buvo atcenzūrinta. Tiesa, cenzūrintojas atcenzūrinęs  dingo. Motina ir neieškojo – nebuvo reikalo. Paverkė ir nustojo. Tai nebuvo garbės reikalas, ir motina labai jaudinosi. Ir galvojo – kodėl moterims negalima cenzūrintis? Ar tuo labiau cenzūrinti?
Tėvas mažai galvojo.
Paskui ir motina pradėjo mažai galvot. O paskui – visai nebegalvot.
Po devynių mėnesių gimiau aš. Tėvams reikėjo pradėt galvot. Už tai jie manęs nekentė.

– Atsargiai, laiptai...

– Davai padarom kaip filmuose.
– Nu?
– Tu čia pabūk, aš nueisiu iki durų, paskambinsiu, tu atidarysi, ir aš net nepasisveikinęs tave pabučiuosiu. Paskui mes pradėsim nusirenginėt ir vaizdas atsiras tik rytoj ryte.
– Tai kol vaizdo nebus, galėsim išsimiegot.
– Nusirengę?
– O tu ką, su paltu miegi?
– Che... Ta prasme, abudu, nuogi ir miegosim?
– O negalėtum?
– Neromantiška tu.
– Pats toksai.
Dvidešimt sekundžių.
– Tada darom kaip kituose filmuose.
– Kuriuose?
– Nu tuose gi...
– Aaaa... Seniai svajot pradėjai?
– Ne, tu tik pažiūrėk – aš ateisiu pas tave atseit pasiskolint muilo. Kaimyne. Tada tu nueisi vonion muilo, paduosi man ir paklausi – gal jus numuilint, kaimyne. Tada aš išsitrauksiu ir pasakysiu – pradėkit nuo čia.
– O paskui prisijungs tavo draugelis ir taip toliau. Tu gimei bjaurus ar tėvai taip išauklėjo?
– O ką?
– Gaila kad myliu bjaurų.
– Būk lesbietė.
Dvidešimt viena, ne, dvi sekundės.
– Nieko man nepasakysi?
– Ne. O ką turėčiau? Graži diena?
– Eisiu... Namo.
– Kodėl?
Kelios sekundės. Nespėjau suskaičiuot.
– Eisiu. Kur mano?..
– Čia. O tiek prie užsegimo vargau ir nieko.
– Žinai ką, tu... Eisiu. Iki.
Dar truputį.
– Palauk!

– Mmm... Duris užrakinai?

Pardavėja paklausė kiek mums metų. Va čia tai cenzūra, pagalvojom nesitarę.
– Mm... Septyniolika.
– Gerai, kad nemeluoji, parduosiu.
Ačiū sucenzūrintam Dievui, cenzūra cenzūra. Nereiks eit iki kioskelio.
– Būtumėt melavę, neparduočiau...
– Žinosim.
Eik tu cenzūron.
– Parnešėm... Bet tuščias.
– Nejuokaukit taip žiauriai.
Dzingt dzingt – taip ir pereina per širdį.

– Aha. O ko bijai?

Motina klausė ar laikas pareit antrą nakties. Tėvas sakė kad pareit niekada nevėlu, svarbu pareit. Svarbu, iškošė motina. Kur valkiojeisi – jai buvo įdomiau.
Mano kambary grojo muzika. Rami, bet žemai dažniuota ir garsiai paleista. Tipo man nerūpi. Man ir neturėtų rūpėt, ar ne? Suaugę žmonės, jų reikalas.
Nusprendžiau kad man nerūpi.
– Da pašol ti nacenzūr!
– Pats ir eik!
Kaip visada. Rytoj bus nauja diena. Rytoj bus nauja diena. Nauja nauja.

– Nieko. Nenorėčiau tavo tėvam pasirodyt visam gražume...

A: – Parnešėt?
B: – Parnešėm. Va.
A: – Nejuokauk.
B: – Ne, rimtai, pakeliui išgėrėm.
C: – Bandėm susilaikyt bet išlindo toks nykštukas ir pasakė – išgerkit, išgerkit.
A: – Nejuokaukit taip žiauriai.
C: – Gerai, gerai, va.
A: – Va kur ji, išdykėlė, slėpėsi.
B+C: – Grįžta vyrai!..
D: – O! Čia tai reikalas.
E: Aš pirma!
B: Antras!
C+A: Trečias!
A: Gerai, ketvirtas.
F: Penktas, cenzūrt...
D: Kas belieka... Nesakysiu numerio.
A: G, gersi?
G: Nea.
A: H?
H: Vieną, nenoriu labai dar nuo vakar bloga.
E: Kur tu vakar buvai?
H: Ai, pas X.
E: Ir ką?..
C: Paskui pasikalbėsit, kai kalba vodkė, mergos tyli!
E: Neaiškink, nei tu man tėvas nei motka.
D: Va užgėrimui.
E: Sveiks!
B: Paduok užgert. Cveks!
C: Kalk. Nu, A, už poetus!
A: Davai.
F: Mh. Nelaistyk! Sveikas!
D: Tostas už A!
B+C+E+F: Už A!
<... >x2
A: Kas eina dūmo?
E+B+C+H: Aš!
A: Tai į šitą balkoną.
D: Dar liko, F...
F: Cenzūrt pasisekė! Davai, kol neparėjo.
<... ><... ><... >...
A: Žė, F  jau trūko...
F: O Dieve... Kur...
B: Čia jau dievas nepadės...

– Mylėsimės?

Būkit žmonės, kada nors aplankykit mane. Santaikos 13. Jūs nežinot, koks tai  kalėjimas. Tai zona, kurios prižiūrėtojams turi būt dėkingas.
Man nesvarbu, kokios jūs lyties, kokio amžiaus. Tik numaldykit kaip nors šitą slegiančią vienatvę – ką gali žinot, gal tada galėčiau nusimest tą nelaimingą patenkinto cinizmo akmenį.
Pažadu, jei tik ateisit ir norėsit, galėsiu nebebūt toks dirbtinai ironiškas ir sarkastiškas. Jei atsinešit dar ko nors, man ir stengtis nereikės.
Rimtai, atsineškit. Padarysim kiek tai ir pamatysit – visiems penkias minutes bus gerai. Galėsim būt linksmi, nerūpestingi, nuogi kaip akušerė ištraukė, mylintys, supratingi ir protingi – tokie, kokie niekada nebūnam blaivūs. Ir visa cenzūra, kuris susikaupė mūsų vargšėse galvose, ryte užleis vietą skausmui. Bet užtat bus tuščia tuščia, bloga, bet gera.
Jei jūs moteris, būkit gera, leiskit jus atcenzūrint, kai prisilaksim. Aš tada labai užsimanau. Ne, aš neobliuosiu jūsų lyg malkos, aš girtas labai švelnus – pridėkit prie to sąrašo (kokie mes niekada nebūnam blaivūs). Tik nesakykit, kad jūs prisilakus neužsimanot. O jei ir neužsimanot, vistiek ateikit – aš apsieisiu ir su pokalbiu.
Nesvarbu, ką atsinešit – rašalo, vodislovo, miško pasakos ar tik devyniasdešimt penkto alaus. O gal ir visai nieko. Tik ateikit...
Bet ką aš apgaudinėju. Jūs turit pas ką eit, tik ne pas mane. Niekšai jūs, padorieji!

– Ne.