išmintis iš vyšnios kauliukų išskyla
truputį žalia
dar per anksti
danguje nustemba lietus
kai debesys pabėga
saulės link
o aš sėdžiu cukrinėj ir dairaus
koks pasaulis didelis
koks nekaltas
koks
nesugaunamas
vyšnios kauliukais byra į delnus
jei sučiupt bandai
liuokteli
ir niekad neužsnūsta
o aš tik sėdžiu cukrinėj ir galvoju
kaip viskas keista
svarbu
arba nesvarbu
kaip svarstyklės -
gali suptis
arba sverti
suptis įdomiau
su visa cukrine
paauksuotais kraščiukais
o arbatos ne namie
negeriu
va taip aš gyvenu
bon ami
sėsk šalia
ir pamatysi
kaip čia viskas
taip pat
kaip cukrinė žolė stiebiasi
ir kregždės lizdus suka
ir sninga taip
nesulamdytai
sėsk ir klausyk
tylos
paukščiais pragystančios
ir lauk
kol pasaulis liuoktels
kol ir pats
vyšnios kauliuku skylančiu
patapsi