O vis dėlto...

Štai ir vėl pavasaris. Jau ketvirtasis mūsų meilės pavasaris. Nors žodis meilė gal labiau tinka apreikšti mano jausmus. Tu kažkaip ėjai iš paskos, tausodamas save, dairydamasis, kad tik nepražiopsotum geresnio varianto. Čia tik man taip atrodo, mielasis, aš jokiu būdu nenoriu teigti, kad taip tikrai ir buvo. O vis dėlto...
Beje, kažkaip susipainiojau skaičiavimuose, taigi vis dėlto jau penktasis pavasaris. Taip, penkeri metai prabėgo. Moteriai tai daug, aš žinau. Ir be to, aš daug vyresnė už tave, o dar tie penkeri metai, aišku, nepridėjo man šviežumo. Tu - dar vis toks pats gražus ir jaunas, kupinas vilčių ir vilionių, troškimų. Taip, aš tą suprantu. Aš nieko nekaltinu, aš tau neprikaišioju. O vis dėlto...
Šiandien už šildymą atėjo sąskaita, tai, nepatikėsi, kojas pakirto. Na, ir kaip žmogus gali toliau gyventi, kai taip begėdiškai paskutinę skūrą nuo tavęs lupa. Dar, sakiau, pasitaupysiu, rankinuką naują, galvojau, nusipirksiu, kur komerciniam kioske už 24 Lt. kabo. Ale, kur tau.
Su senuoju – tai jau ir į gatvę gėda yra išeiti. Tai einu su celofaniniu maišeliu, kurį Vilniuj būdama prieš tris mėnesius Maximoje už 30 centų įsigijau. Gražus toks ir didelis, bet irgi neamžinas.  O vis dėlto...
Gerai tik, kad jau pavasaris, gal gi ir pavyks tą rankinuką nutverti, vis dėlto. Iki tu grįši. Juk ir tavoji tarnystė pavasarį baigiasi. Pavasarį, pavasarį... viskas pavasarį, viskas susiję su juo.
O vis dėlto...
Jeigu tu grįši. Jeigu tu grįši pas mane. O vis dėlto...
O vis dėlto – ne visada tu lėkei pas mane, sparnus išskleidęs, kuily neraliuotas. Nemeluok, dabar tai aš jau tikrai žinau, kiek kartų ir kur tu batus esi padžiovęs. Žmonės mato, negalvok. Jiems, matai, tai baisiai smalsu, šunsnukiai. Savo kiemo žiūrėtų, ale ne, pas kitą tai įdomiau, lyg  ten viskas kitaip būtų, ne taip pat, kaip ir jų padėjime. O vis dėlto...
O vis dėlto, matai, ir neišlaikiau. Taip save tramdžiau, taip tramdžiau, neišsiduok gi, tu, kvaiša.
O vis dėlto...