Kartą gyveno dvi sraigės. Sraigė Kotryna ir sraigė Aistė.
Kotryna gyveno žolių gatvėje, o Aistė Skaniųjų Žolių gatvėje.
Jos ieškojo, kas galėtų perdažyti jų namelius, nes joms ėmė nepatikti jų spalva. Taip Aistė ir Kotryna nušliaužė prie kelio ir sustojo sankryžoje. Ten buvo trys keliai: pirmas – į kairę, antras – į dešinę, trečias – tiesiai.
Kotryna paklausė Aistės:
-Ar tu žinai, kur kairė, o kur dešinė?
Aistė, kaip labai protinga sraigė, buvo užsirašiusi ant letenėlių kur kairė, o kur dešinė.
-Ten kairė, o ten dešinė, - pasakė Aistė pažiūrėdama į savo letenėles.
-Tai kur eisim? – pasidomėjo Kotryna.
Aistė ėmė galvoti, bet nebaigė, nes pro šalį pravažiavo dviratis, lekiantis „turbo“ greičiu.
Kotryna pažvelgė į Aistę ir sako:
-Gal grįžkime atgal, nes jeigu mes eisime, tai tas padaras geli grįžti atgal ir mus sutraiškyti.
Aistė sutiko ir jos lėtai apsisukusios ėmė šliaužti namo.
Ten jos sutiko kitą sraigę, kuri kramsnojo Aistės skaniausias žolytes. Tai pamačiusi Aistė, kiek tik galima greičiau, nulėkė prie tos sraigės.
Net paraudusi iš pykčio ji paklausė:
-Ką tu sau manai? Atėjai į svetimą gatvę ir ryji skaniausias šios gatvės žoles!
Sraigė Guoda (toks jos buvo vardas) pakėlė vieną akytę, paskui kitą ir apsisukusi paklausė:
-Nežinojau, kad ši žolytė tavo. Čia niekur nubuvo parašyta.
-Taip, bet tai yra mano Skaniųjų Žolių gatvė, - rėkė Aistė, kuri pamatė, kad Guoda nuėdė žolytes, kurių ji nepajėgė pasiekti. Aistė galvojo žolytes suvalgyt kai paūgės.
-Bet kai kurių žolių tu vis tiek nepasieki, todėl tau nebus nuostolio, jei aš jas nugraužiu, - pagalvojus pasakė Guoda.
Tuo tarpu Kotryna visiškai neskubėdama prišliaužė prie Aistės ir klausia:
-Klausyk, Aiste, kam tau ginčytis su ja? Paklausk, gal ji žino kas galėtų mums namelius perdažyti.
Guoda tai nugirdusi sako:
-Taip žinau tokią vietą, kurią peršliaužus viskas pasidaro raudona. Taip šliaužiant man net reikėjo įsijungt valytuvus ant akyčių. Taip aš atsidūriau čia. Jei norit, nuvesiu jus tenai.
Kotryna pagalvojo, ir nusprendė, kad persidažyti namelį visai neblogai būtų, tik dar susimąstė ką Aistė pasakys.
Tuo metu Aistė svarstė, kad namelį nusidažyt butų labai gerai, bet jei ji išeis čia vėl atšlamš kokia i Guodą panaši sraigė ir gali visiškai nuėsti jos Skaniųjų Žolių gatvę.
-Ne, aš pasilieku saugoti savo gatvės, -pasakė Aistė.
-Na bet aš vis tiek eisiu, - pasakė Kotryna ir nušliaužė prie Guodos.
Taip Kotryna ir Guoda iškeliavo dažytis namelių.
Jos ėjo lėtai, visiškai neskubėdamos, į kitą Skaniųjų Žolių gatvės galą.
Apie dienos vidurį jos sutiko mėšlavabalį Beną sėdintį ant mėšlo krūvos.
Kotryna su Guoda lėtai prišliaužė prie jo ir paklausė:
-Gal žinai kur trumpesnis kelias nueiti nusidažyt namelius?
Benas truputį pagalvojo ir besišypsodamas atsakė:
-Aš galėčiau nudažyti namelius.
Kotryna nudžiugusi prišliaužė artyn. Benas pagalvojo „O dabar tai tau klius... “
-Nagi, prišliaužk arčiau... aš tai nudažysiu namelį, netgi labai gražiai...
Kai Kotryna buvo jau visai arti Beno, jis ėmė mėtyti į ją mėšlo gabaliukus. Kotryna labai supykus stengėsi kuo greičiau pabėgti nuo Beno.
Taip jos išskubėjo. Beeinant jas užklupo šiltas ir malonus lietus kuris nuplovė visus Kotrynos nešvarumus.
Kiek pašliaužusios jos pamatė lapą ant kurio sėdėjo dvi, dar visai mažos sraigytės Kamilė ir Goda.
Kotryna prišliaužė arčiau ir paklausė:
-Ką jūs čia veikiat?
Sraigė Goda matė i Kotryną šapelį. Kotryna iš karto pasipūtė ir įsižeidusi pasakė:
-Juk aš tik paklausiau!!!
-Na ir kas? - paklausė Goda.
Kotrynai to pakako. Neužtenka, kad mėšlavabalis ją įžeidinėja, tai dar ir mažos sraigytės kimba. Ji įsižeidus nuskubėjo toliau.
Atsibudus kitą rytą Aistė pamatė, kad kažkokia keista sraigė vėl gražia jos brangiąsias žolytes. Ta sraigė buvo baisiai plona ir ne taip kaip Guoda – Smailauodegė! Aistė žinojo daug istorijų apie Bukauodegių ir Smailauodegių kovas.
Ji staigiai prišliaužė prie sraigės ir paklausė:
-Kas tu tokia ir kokią teisę turi šlamšti mano žoles?
Sraigė lėtai apsisuko ir atsakė:
-Aš esu Agnė ir čia niekur nebuvo parašyta, kad šita žolė tavo.
-Taip, neparašyta, bet čia yra mano Skaniųjų Žolių gatvė, - atšovė Aistė.
-Tai reiškia, kad čia buvo kažkoks užrašas. O varge, dabar jis turbūt guli mano pilve...
Aistė kantriai ėmė aiškinti:
-Ne, čia nebuvo jokio užrašo, tačiau tai yra mano, mano ir nieko kito žolė. Nebent aš pati ją leisčiau kam nors valgyti.
Agnė pagalvojo, pagalvojo ir tarė:
-Tada čia yra visų žolė ir ją galima valgyti visiems.
Ji nusisuko ir toliau sau ramiai pusryčiavo.
Aistė visa raudona iš pykčio ir pasiutimo ėmė rėkti ant Agnės:
-Ne, čia mano žolė tu, Smailiauodege!!!
-Na ir kas, o tu Bukauodegė, - ramiai atsakė Agnė.
Aistė prisiminė, kaip vaikystėj jai močiutė pasakojo apie sraigių karus. Tada visada laimėdavo Bukauodegiai.
-Man močiutė pasakojo, kad kai kariaudavo mes visada laimėdavom! – sušuko Aistė.
-Ne! Visada laimėdavom mes. Man irgi pasakojo, - atrėžė Agnė.
Agnė nusisuko ir toliau graužė žolytę. Aistė jau visai įsiuto ir sulindusi į savo namelį užriedėjo Agnei ant uodegos. Ji riktelėjo, bet Aistė jau buvo pasiruošusi riedėti Agnei ant akučių, kai Agnė staiga pasisukusi visu greičiu pradėjo šliaužt į Aistę. Sušukusi „Oi“ Aistė pradėjo bėgt nuo užpuolikės.
Jos šliaužė taip greitai, ir su tokiu triukšmu, kad net pasivijo Guoda su Kotryna. Šios dvi dar spėjo patraukti, o tai jas taip ir būtų sutrypusios tokios lenktyninės sraigės.
Po kiek laiko Guoda su Kotryna pamatė miestą, kuriame gyveno baisybė sraigių. Ten buvo gausybė gatvių, namų, parkų ir net tokių išradimų kaip greitkelis (kelias nuo kalno) ir lėtkelis (kelias į kalną).
Guodai ir Kotrynai įžengus į miestą jas pasitiko maža sraigė.
-Sveikos, aš Ugnė. Ko jūs tokios purvinos?
-Mes atėjom iš labai toli, - atsakė Kotryna. – Ieškom kas galėtų nudažyti mums namelius.
-Aaa, tai jūs kaimietės. Jeigu nežinojot, tai mes čia kas rytą dažom savo namelius sraigių kosmetika.
Guoda pažiūrėjo į Ugnę ir paklausė:
-O kas tas miestas?
-Čia, kur aš gyvenu yra miestas. Mes kas rytą dažomės namelius sraigių kosmetika. Jūs tokios purvinos ir nieko nežinot, kad į jus nė vienas sraiginas nenorės žiūrėti...
-Kas toks? – suglumus paklausė Guoda.
-Sraiginas... Jūs turbūt nežinot kas yra dušas?
Kotryna su Guoda papurtė galvas, o Ugnė pagalvojus tarė:
-Einam, aš jus sutvarkysiu.
Jos nuėjo gatve prie namo, kuris buvo tarsi pakabintas ir reikėjo lipti aukštomis kopėtėlėmis.
Atsidūrusios viršuje, jos pamatė didelį lapą pilną vandens.
-Oho koks didelis lašas, - nusistebėjo Kotryna.
-Čia ne lašas, o daug lašiukų viename lape. Čia – dušas, jums reikės nusiprausti. Darykit kaip aš, - tarė Ugnė ir nuėjusi prie nedidelės čiuožyklėlės ir nučiuožusi į vandenį staigiai išniro kitoje lapo pusėje.
-Tik reikia užsimerkti, - dar perspėjo ji.
Kotryna nušliaužė ir nuslydusi įdribo į vandenį. Guoda laukė, laukė, bet Kotryna vis neišlindo.
Tada Guoda užsimerkus nučiuožė į vandenį ir ištampė truputį prigėrusią Kotryną.
-Guoda, kam mane ištraukei? – kosėdama klausė Kotryna. – Aš apžiūrinėjau dugną.
Guoda įkišo vieną akytę į vandenį ir tarė:
-Na, ten visai nieko, bet akis graužia.
Tada Ugnė jas nuvedė į kitą kambarį, kur joms pagaliau turėjo dažyti namelius...