Lyg šešėlis praeinu gatve, neužsilikusi atminty... tyliai ir lengvai be pėdsakų. Dabar man to nebereikia, dabar aš tik šypsausi, tik žiūriu ar įstengsi užsilikti tu, ar bent norėsi? Einu tavo vidumi, švelniai liečiu stygas, bet jos neskamba, tu tik jauti kažkieno būvį, kas tai? Neatsigręžk...

Žiūriu į toli, viduje pasklinda neapsakoma balta šiluma, išsiplėšia į neaprėpiamus tolius. Vieniša ašara rieda žemyn ir štai jaučiu jos sūrų skoni, aš rami... Ar tu žinai kaip juokiasi akys? Ir vėl prisiminimai kelrodė žvaigždė išvengti senų klaidų, aš juk stipti? Pasivaikštau po tuščius tolius ir grįžtu atgal, gal ryt pradėsim statyti naują pasaulį?? Padėk aš viena neįstengsiu...

Dar vienas trapus siūlelis nusitęsia, gal jis taps tiltu... Vėl saugau draugystę, tokia virpančia ir dinamiškai, akyse žiba viltis. Aš vėl galiu skristi!! Duok ranką, aš tau galiu parodyti pasaulį savo akimis, savom spalvom nutapyta, kas vakarą vis grįžtant atgal. Nepalik...

Kažkur toli girdžiu savo vardą... Žengiu kelius žingsniu garso link, bet ne... Aš pavargau blaškytis, prašau ateik pats, tik tada galėsiu duoti ką saugau tau... Ateik...