Na ir kas iš to

Pirmiausiai noriu pasakyti, kad atpažinti mane bus labai sunku. Gal būt net neįmanoma. Spręskite patys. Man dvidešimt šešeri metai, ūgis – metras aštuoniasdešimt, svoris -  septyniasdešimt, plaukai tamsūs, akys žalios. Mama mirė ankstyvoje vaikystėje, ne savo vaikystėje, aišku, mano, kai man buvo penkeri. Aš ją gerai prisimenu ir visada jos ilgiuosi, bent man taip atrodo, ypač kai susipažįstu su nauja mergina, o ypatingai – vyresne moterimi. Vyresnės moterys mane ypatingai jaudina, aš kone dievinu jas, ir, kai tenka turėti su jomis intymių santykių, būnu begaliniai švelnus. Sakau tenka turėti, iš tikrųjų aš nesiekiu tų santykių, nes kiekvieną kartą jaučiuosi lyg būčiau su savo mama, aš net ir glaustausi prie tų moterų, lyg kūdikis prie motinos krūtinės. Bet išimtinai visada jos pačios mane pasiima ir mano vaizduotė paverčia visa tai kažkokia neišvengiama sūnaus ir motinos bendravimo būtinybe.
Na ir kas iš to? – jūs paklausite, ir iš tiesų tame nėra nieko neįprasto, o tuo labiau smerktino. Tiesiog taip yra ir aš tiesiog šiaip, net nežinau kodėl visa tai pasakoju.
Taigi, atpažinti mane, kaip sakiau, nebus taip paprasta. Na, sakykim, jeigu jūs jau pradėjote atpažinti kurio nors savo pažįstamo bruožus ar gyvenimo faktus, tai dabar aš sugriausiu jūsų optimizmą. Aš nesimokiau vienoje mokykloje visus dvylika ar kiek ten priklauso metų. Tiksliau, mokiausi dvylika metų, bet vidurinės vis tiek nebaigiau, baigiau tik dešimt klasių, nelabai sekėsi man tie mokslai. Toks aš jau esu ir nieko čia nepadarysi. Jau matau džiugius jūsų veidus – „a, tai čia apie tą, viskas aišku“, a vot ne, čia ne tas ir niekas dar čia neaišku. Nepamirškite, kad minėjau ne vieną mokyklą. Taigi, antroje mokykloje, į kurią atėjau po aštuonių klasių, klasės auklėtojas buvo vyras ir turėjo jis pravardę... Ne, jos aš neatskleisiu, tik pasakysiu, kad jo orientacija nebuvo visiškai tradicinė.
Na ir kas iš to? Taip, iš to nieko gero nebuvo ir po metų tą mokytoją atleido.
Taigi, matot, kad atpažinti mane yra sunkus galvosūkis. Ir nesistenkit.
Augau be mamos. Ir be tėvo, galima sakyti, nes jis dažnai gerdavo ir grįždavo namo naktį. Arba negrįždavo. Visaip būdavo. Seserų brolių neturėjau, tik močiutė, kuri atstojo visus ir viską: gimines ir artimuosius, ir žaislus, kuriems niekuomet neužtekdavo pinigų.
Močiutė ir dabar gyva, tik jau ne tokia sąmoninga, viską painioja, dienas, metų laikus, pažįstamus ir apskritai viską: manų kruopų neskiria nuo cukraus, cukraus neskiria nuo druskos, druskos neskiria dar nuo ko nors ir taip toliau.
Na ir kas iš to? Kam reikalinga visus tuos dalykus skirti, jeigu jie vis dėlto  kartu figūruoja puode?
Žodžiu, esu pavalgęs. Nors kas iš to?
Dar vienas išskirtinis mano bruožas, apie kurį net nenoriu kalbėti, ne todėl, kad dabar tai jau tikrai kas nors mane pažins, galų gale tegu pažįsta, didelio čia daikto arba, kaip jau įpratau sakyti, „na ir kas iš to“; nenoriu kalbėti, nes man jau yra gėda tai pripažinti kiekvieną kartą vos tik pažvelgiu į save veidrodyje, o siaube, koks aš nepadoriai gražus!
Na ir kas iš to! Galvojate tai yra neapsakoma laimė, dievo dovana ar kažkas panašaus?
Tai Dievo bausmė, aš jums pasakysiu. Tai dideliausia kančia būti visų pastebimam, įvertintam, kabinamam. Jokio privatumo, jokios vienatvės, nei minutės ramybės nei dieną, o ypačiai naktį. Dieve, kaip aš nuo viso to pavargau. Kiek fizinių kančių teko patirti nuo pavydžių vyrukų ir raguotų sutuoktinių. Kiek kartų teko bėgti nuo persekiotojų. Visko ir neišpasakosi, o ir kokia prasmė? Kas iš to?
Supratau tik viena, kad Dievas norėdamas ką nors nubausti, gali pasirinkti iš pažiūros visai malonų bausmės įrankį arba padargą, jei taip galima išsireikšti, kalbant apie fizionomiją. Kitas dalykas, daug svarbesnis, kurį aš turiu išsiaiškinti, už ką jis mane baudžia? Aišku, kad ne už mano nuodėmes, nes tada, kai gavau tąjį portretą, dar nebuvau nusidėjęs. Vadinasi už tėvelio klystkelius, nes  įtarti mamą  nedorai gyvenus -  negaliu savęs priversti įsivaizduoti.
Bet kita vertus, na ir kas iš to? Iš tiesų, jokio skirtumo kodėl, ir kas, ir kaip. Juk gyvenimas vis tiek teka toliau sava vaga nepriklausomai nuo aplinkybių,  sąlygų ir veikiančiųjų personažų.
Na ir kas iš to?