tyla

tyla laša į sapnuojantį nakties veidą
pravertame lange sujuda žvaigždžių atvaizdas
šalia lovos išdėlioti prisiminimų skeletai
septyniolika minučių apsirinkantis laikrodis
nuvalo nakčiai ašarą
meilus liūdesys
vaikšto į svečius
ir vaišinasi mėnuliu
pro užuolaidų skruostą
judančios debesų gurguolės
nuneša į paskutinį horizonto tašką
užsilikusius vaizdus
pakartas miesto triukšmas kybo
pririštas prie tamsos galūnių
ir žiūri kaip sprogsta
krintančio lietaus mintys
atsikeliu uždarau lagą
užrišu sapno pabaigą
tyla laša toliau