[R]ašmenys naktyje. nemedžiojama

-  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  - 

minkštos samanos tylon įsupa
ir žingsnių aidas subyra
į šukes po mano kojomis

-  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  - 

kraujo pėdsakais atsekęs
pasitrauk
nemindžiok tylos
kurios
niekada
nebūna
savo žaizdas pati išsilaižysiu

liaunas kojas ištiesiu
atsiremsiu į akmenį
iš Pasaulių Pradžios
ir dangumi alsuosiu

tau į nugarą

nepabūgai?
nesvarbu
paukščiai skrenda prieš vėją
kai saulė žvaigždėmis dabinasi
aš irgi
paukštis

nedrįsk manęs prisijaukinti
nesugebėsi
tu medžiu pavirsti
nemoki
o ir peilio ašmenys mano mokasine
per
daug
žino

nešauk manęs vardu
elnias - mano brolis
voverė - sesuo
bet tavo akys tamsios
ir jų kalbos aš
nemoku

matai?
pieva susirinko gėles ir išėjo
rasos pasisemti

bet tu manim netikėk
ir aš tavim netikėsiu

žolė auga naktį
naktį kartais lyja
varpeliai plaukuos upėmis
tilindžiuoja
ir taip ilgu ilgu
kai vėsa pilnatin kyla

bet tu  netikėk
niekada netikėk
kol strėlės nemiega

būk budrus
gal dangaus vardą perskaitysiu
tavo akyse


neišdrįsi manęs prisijaukinti

-  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  - 

minkštos samanos rytu kvepia
ir šukės mano delnuos
į tylą įsisupa tilindžiuoti

-  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  - 

tik apkabink