Marcelino kalbėjimai

Ir ėjo Pauteckas
riešutus gliaudydamas,
gyvenimą ant ratukų
pasikrovęs stūmėsi
pro kapines, pro didelius
ir neskoningus antkapius,
girgždėjo smiltys tarpupirščiuse
ir klešnėse.
Ir buvo jam gėda į šalis dairytis:
į besišypsančius, jaunus
ir nublizgintus
paminklinius akmenis.

Ant vėtrų kalnelio
įsilipo į vėjų lizdą pailsęs
ir sapnavo -
vaizdžiai ir ryškiai,
kaip sklandžiai ritasi žodžiai
hebrajiški iš jojo lūpų
ir klauso suklupę
akmenys ir
duobkasiai be kepurių,
atrėmę kastuvus
į metalinius aptvarus,
ir viską teisingai supranta.

O toli, nuo pajuodusio
senvagės slėnio, girdėjosi
kaimo bobų gerklinis giedojimas
ir taip jam gražiai atitarė
skerdžiamo meitelio
žviegimas virš raisto,
virš rudeninių lapų
šiugždėjimo.