Mažos mergaitės atminty… (7) (juodraštis)

Garo malūnas
Įdomu klausytis senelės pasakojimų. Ji mėgsta dažnai juos kartoti. Kai kuriuos beveik išmokstu atmintinai. Vienas apie tuos laikus, kai ji gyveno miestelyje.
– Kodėl ne kaime? – klausinėju.
– Tavo jau miręs senelis grįžo iš karo, nebuvo kur įsikurti. Giminės tikėjosi, kad kare žus. O jis grįžo iš to Pirmojo karo, nežuvo. Tada susidėję keli vyrai pirko garo malūną.
– O kurioje vietoje malūnas stovėjo?
– Netoli kapinių? Jame ir gyvenom.
– Kur jis dabar?
– Sudegė…
– Kodėl?
– Nežinau… Gal iš keršto kas padegė, o gal kibirkštis kur nukrito.
– Kaip baisu…
– Iš tikrųjų baisu… Tavo mamą, dar mažą vos spėjau iš ugnies išnešti. Nežmoniškas karštis vijo prie upės.
– Ir nieko daugiau nepaėmei?
– Nustvėriau metalinę dėžutę su dokumentais ir pinigais…
– Kaip gerai, kad nors tiek…
– Koks ten gerumas… Atidariau ir ūžtelėjo liepsna – pinigai mano akyse susiraitė.
– Oooo…
– Likom kaip stovim… Su vaiku ant rankų…
– Gerai, kad išsigelbėjot...
– Sugrįžom pas mano motiną į kaimą. Kur dings, priėmė…
– O kaip toliau…
– Žemę seneliui reikėjo atsiteisti… iš brolių…
– O paskui?
– Jo dalis buvo paimta, o sudegus reikėjo iš naujo pradėti…
Galvoju, kad tai kažkas nelabai gero ir malonaus. Mama man tarsi pritaria:
– Taigi… Iki šiol lyg būtume ne giminės…

Paveldas
Užgesinę lempą, einame miegoti. Labai bijau viena gulėti lovoje: sulaikiusi kvapą klausausi, kaip ant aukšto krebžda pelės, girgžda trandies gręžiama siena. Atrodo, kad kažkas lauke vaikšto klebindamas langines. Langai tamsūs, be užuolaidų. Užsikloju galvą ir laukiu, kada užmigsiu. Miegas kaip tyčia neima. Lauke kažkas dunksteli į sieną:
– Mama, mama, aš bijau, – lekiu prie tėvų lovos.
Mama uždega šviesą ir dejuoja tėvui:
– Turbūt persidavė jai ta baimė.
Atsikėlusi ji apsigobia skara ir, paguldžiusi mane, sėdi ant lovos tol, kol užmiegu.

Rytą pramerkusi akis, prisimenu, kad mama sakė apie kažkokią man perduotą baimę. Strykteliu iš lovos ir klausiu pusryčius verdančią:
– Pasakyk, iš kur baimė?
– Sunkius laikus gyvenome, vaikeli, – sako mama. – Kai tave po širdim nešiojau, kaime dar valkiojosi rusai.
– O ką jie čia veikė? – darosi įdomu.
– Užmiršo išeiti…  Miškinių ieškojo ir tarėsi mus nežinia nuo ko ginantys. Niekas jų neprašė…
– Ar su šautuvais, – baimingai žvelgiu į mamą.
– Taip, vaikeli. Einu per kaimą visa sunki kaip pėdas, susitinku būrį kareivių. Jų vyresnysis šaukia:
„Rodyk pasą! “
„Neturiu… Aš netoli nuo savo namų, einu pas motiną. Kam tas pasas? “
„Iš kur mums žinoti? Gal tu banditams valgyti nešioji, – aiškina rusas, įremdamas į pašonę šautuvą.
„Cha, cha, paleisk, – šaukia būrys. – Nematai, kad ji sviedinį prarijo“.
– Išsigandusi apsipilu ašaromis… Va iš kur tavo baimė… Bijai nežinia ko… – susimąsčiusi aiškina mama.