Dvyliktas gyvenimas

Nenugyvensiu dvylikos gyvenimų,                           
šiek tiek išlipsiu, amžių pailsėsiu.                               
Sakau: sustok, akimirka, piemene tu,
ir neganyk manęs varpų pavėsy!

Elementus įkrausiu malkom saulėje,
anteną vėjais prakrapštysiu.
Supleškinsiu akim ne vieną sauną dar.
Nebus, piemene, jokių kompromisų.

Ir dar tave pakrausiu trečią kėlinį.
Žinau – prašysi varpo pratęsimo.
O aš su debesėliais plauksiu mėlynas,
į saulę savo aistrą užgesinęs. 

Ganysiu pievoje kitų gyvenimus,
apsvaigęs nuo akimirkos kumyso.
Norėsite išlipti mano menėje?
Paskambinkit – aš Žemę sustabdysiu.

Svaigstu aukštai, kur ji vis kartais sukasi.
Nepatogu – prie Niutono taip traukia!
Pabuvęs vėju vaidilučių šukose,
einu Einšteiną paganyt po lauką.