Mažos mergaitės atminty… (6) (juodraštis)

Sūnus ir brolis
Senelė ir mama dažnai kartu siuva pagalvių ir antklodžių užvalkalus, apsiuva rankšluosčius. Mašina atsiūlėjus, tenka raišioti ir slėpti siūlų galus. Juos paslepia ir  žirklėmis nukarpo senelė. Sėdžiu ir žiūriu, kaip šokinėja mašinos adata, kaip senelės rankose čirkši žirklės. Jos abi susikaupusios tyli. Staiga pamatau, kad senelė šluostosi akis slėpdama ašaras.
– Senele, ko tu verki?
– Prisimenu mirusius.
– Kuriuos?
– Vyrą, sūnų…
–  Noriu apie senelį.
– Jis daug dirbo. Pastatė namą, tvartą. Kiekvieną pavasarį arė, sėjo, vasarą prižiūrėjo pasėlius, o rudenį nuimdavo derlių. Žiemą visi kuldavome. Iš pradžių su kultuvais, o paskui atsirado garo mašina.
–  Dėl ko senelis mirė?
– Vis tas pokaris… Stribai pareikalavo nuvežti juos į kitą valsčių. Buvo žiema, teko ilgai stovėti ir laukti, kol jie sugrįš, labai sušalo. Susirgo plaučių uždegimu ir nebepasveiko…
– O mano dėdė?
– Po karo su draugu rado ant tilto miną, panašią į degtukų dėžutę. Labai gražią, spalvotą. Draugui ją ėmus krapštyti, mina sprogo.
– Ar abu sužeidė?
– Taip. Draugui ugnis išplikino akis, o mano vaiką sužeidė į galvą. Jis mirė ligoninėje.
– Didelis buvo skausmas. Negaliu ramiai prisiminti, ašaros byra, – šluostosi akis mama. – Apipynėm gėlių vainikais. Berželiais apkaišiojom vežimą.
– Kas iš tų vainikų, žmogaus nebeprikelsi… – kukčioja senelė.

Kaip pasakoj
Sergu. Guliu savo lovoje. Kambario durys atviros, todėl matau, kas darosi virtuvėje. Žibalinė lempa vos apšviečia gryčią. Tamsūs ir paslaptingi visi kampai ir pasuolės. Senelė verda vakarienę. Tėvas šluoja grindis.
Už lango regiu stovintį ilgakartį palšą arklį, kuris mojuoja galvą lyg gindamasis nuo musių. Betgi dabar žiema. Nesuprantu, iš kur atsirado tas arklys. Jis toks didelis, paslaptingas, pasišiaušusiais karčiais. Aš jo bijausi. Gal jis iš pasakos, kurią vakar skaitė tėvas? Šaukiuosi senelę.
– Žiūrėk, ten už lango kaimynų baltakartis. Ar galva neišmuš lango ir neįlįs į virtuvę. Ko jam čia reikia?
Senelė juokiasi:
– Ten ant tamsaus stiklo tau matosi tėvo atspindys. Kai jis šluodamas gryčią priartėja prie ant kartelės kabančios skaros, tau ir atrodo, kad arklys galvą mosuoja.
Kaip ta senelė viską žino ir nieko nebijo. Jai gerai…