Laiškai iš malūno

        Labas, brangus drauge.
Pirmomis laiško eilutėmis noriu pasveikinti Tave su pavasariu, nors tikrų jo požymių dar kaip ir nematyti. Bet vis tiek. Manau greitai jau sulauksime ir žibučių, ir grįžtančių po žiemojimo paukštelių, ypač varnėnų - pavasario šauklių, ir kaitresnių saulės spindulių.
Mūsų nemirtingoji tetulė Rozalinda šiomis dienomis neatpažįstamai pasikeitusi, pralinksmėjusi, gal net ir kiek pajaunėjusi, ir pagal jos būdą bei nuotaikas įžvalgesni žmogeliai galėtų nuspėti artėjantį pavasarį.
Kas rytą atsikėlusi, ji užtraukia visu balsu
savo mėgstamą jaunystės dainą "Drąsiai draugai koja kojon", dainuodama be saiko kepa blynus ir vis dairosi pro virtuvės langą, tikėdamasi, kad
jos blynai pagreitins gamtos procesus.
O senelis tai girdėdamas, aną dieną pasikinkė savo arklį ir išėjo arti lauko. Matyt, pagalvojo, kad jau iš tikrųjų pavasaris. Arklys
buvo didžiai nustebęs, ir iš įpratimo skabyti pernykštę žolę kramsnojo sniegą, dėl ko paskui persišaldė ir kitą dieną pasimirė. Na ir
ačiū Dievui, nes nežinia ,kiek jis dar dešimtmečių būtų gyvenęs - gi, turbūt ir Tave amžiumi jis yra pralenkęs.
Senelio išartas sniegas neilgai tepriminė šukomis išvagotą kremą ant torto (pameni, kokius
nuostabiuosius raižinius tetulė Rozalinda
išgaudavo savo įstabiomis senosiomis šukomis), į vakarą kaip reikiant pasnigo ir ryte senelis niekaip negalėjo prisiminti, ar jau arė šiemet žemę. Bet vis tiek, mūsų ilgaamžis arklys jau negalėjo žiūrėti į plūgą, tad teko seneliui vėl kraustytis į patalus, ir ten jis, regis, guli ir dabar. Nunešu jam kartais šviežio pieno, kad
nepaspringtų netyčia mielosios tetulės blynais.
Papasakok, Mielasis, kaip Tau sekasi ekskursijų studijos, ar vis dar tyrinėji Honkongo senamiesčio atsiradimo istoriją? Kuo gyvena
akademinis krašto jaunimas, kokios nuotaikos mieste dėl visuotinio kraustymosi į naujas žemes
Europoje. Ką reikės pasiimti,kokio maisto įsidėti į kelionę, senelis sako, kad ten ne bet ką priima - lašinio tai, būk tai, ir nepripažįsta. Ar tiesa?
Parašyk, nes čia pas mus  visokios kalbos eina, o laiko susipakuoti tai jau nedaug beliko.
Lik sveikas,
visada Tavo Hektoras.