Rugienų nubraižytos kojos,
Žolių įjuodintos rankos,
Dagys įsmigęs į panages
Diegia sielos kertelę,
Atveria gyjančią žaizdą,
Rakštim pataiko į širdį.
Geliančio žodžio akmenys
Mėlynę ar randą palieka –
Ramų vandenį drumsčia,
Apsitraukia maurais ir glituma,
Slidus kaip išniręs žaltys,
Išspjovęs rauzganą putą
Pikto brolio dalgiu
Braižo dilgesiu sielą.
Įdrėskimai giliai įkirsti
Atminties strėlėmis.
Užsivožia randai
Praeities užmarštim –
Žaizdos tvirtai užsitraukia,
Gyvenimo oda apauga
Įdrėskimų žymė…
Bet sielos žaizdos išlieka –
Įdrėskimai į pačią širdį
Amžinai gilumoj atviri…
Tik paviršiuj ramybė…