Vanduo

brangioji,
šiandien aš – niekas,
žiūriu kaip laša
vanduo
per mūsų sienas -
skardas.
ir skonis jo
kaip tavo bučinių -
metalo ir rūdžių.
girdžiu
kaip blėsta šviesos,
virš mūsų pakabintos,
virš mūsų guolio -
dulkių čiužinių
kuriam kas rytą
tavo basos pėdos
piešia vis naujus takus,
naujus pasaulius
piešia tavo pirštai,
kaskart nugrimztantys į prieblandą...
brangioji,
kol tu dar čia -
aš niekas,
žiūriu kaip laša
per mūsų sienas
gyvenimas.