Rašyk
Eilės (73344)
Fantastika (2194)
Esė (1496)
Proza (10364)
Vaikams (2517)
Slam (49)
English (1113)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







VEIKĖJAI:
Vyriškos lyties, jauno (20 – 30 metų) amžiaus, vidutinio ūgio ir kūno sudėjimo vidutinis ŽMOGUS;
Jo storas kastruotas KATINAS;
TELEVIZORIUS (stovi virtuvėj);
Vyriškos lyties, 16 – 18 metų liesas šiek tiek spuoguotas PAAUGLYS; MOTINA – nei plona, nei stora namų šeimininkė, „šiandien jau tik graži“;
Tokio paties kaip ir Paauglys amžiaus DRAUGĖ;
RANKA (gali būti ir plaukuota);
Senyvos moteriškės BALSAS;







Žmogus su kostiumu ir diplomatu rankoje grįžta namo. Užtrenkia duris.

ŽMOGUS (garsiai): Laba diena ir jums!

Statistinio buto virtuvė užima pusę scenos. Kita pusė neapšviesta. Iš kito kambario išeina Katinas, nusižiovauja, pasirąžo, pradeda glaustytis apie kojas. Žmogus nekreipia dėmesio. Meta diplomatą šalin, atlaisvina kaklaraištį, įsijungia Televizorių.

TELEVIZORIUS: Iš pradžių einate į kairę...

Žmogus sėda ant taburetės. Truputį pasėdi. Atsikelia, atsidaro šaldytuvą.

ŽMOGUS (sau, bumbėdamas): Velnias...

Pasirausęs šaldytuve, išima konservų dėžutę ir supila turinį į katino indelį. Katinas pribėgęs ėda. Pats žmogus išmeta tuščią dėžutę, dar pasirausia šaldytuve ir išsitraukia kečupo indelį. Užverčia galvą, paspaudžia ir geria vieną kečupą. Lašelis nutykšta ant marškinių.

ŽMOGUS (eidamas į vonią): Velnias velnias velnias...
TELEVIZORIUS: Priėjęs skverą, eikite tiesiai...

Žmogus užtrenkia vonios duris. Katinas paėda ir nutipena. Televizorius nutyla. Čia pasirodo Paauglys, stumiantis suoliuką. Nustumia jį į matomą scenos dalį ir atsisėda. Pasėdi. Ateina Draugė. Paauglys atsistoja. Abu šypsosi.

DRAUGĖ (Šaipydamasi): La–ba die–na...
PAAUGLYS: Sveiki...

Jie apsikabina ir pasibučiuoja pasisveikindami. Abu atsisėda, Paauglys apkabina Draugę.

PAAUGLYS: Šiandien...
DRAUGĖ: Žinau... Šiek tiek baisu.

Paauglys pasislenka arčiau, prisiglaudžia.

PAAUGLYS (Bučiuodamas Draugės ausį, tyliai): Nesijaudink... Viskas bus gerai.
DRAUGĖ: Tikiu. Gerai, galim eit. Šiandien jų nėra...

Abu pakyla. Paauglys paima Draugės ranką ir kažką pakužda ausin.

DRAUGĖ: Aš irgi...

Jie abu pranyksta. Suoliukas lieka tuščias scenoje.

TELEVIZORIUS: Jie miega. Gal užeisi kavos?

Iš vonios išeina Žmogus. Prieina prie suoliuko, kažko nesupratęs apsidairo ir atsisėda. Žiūri Televizorių.

TELEVIZORIUS: Dešinieji ir kairieji galėtų tartis dėl koalicijos, tą patvirtina jų lyderiai...

Žmogus atsistoja, atsidaro spintelę. Čia atitipena Katinas, užšoka ant suoliuko ir susirango Žmogaus vietoj. Žmogus išsitraukia iš spintelės duonos riekę, ją įsikanda, ateina prie suoliuko.

ŽMOGUS: Eik iš čia... (numeta Katiną) Naglas...

Katinas nušoka, sutrikęs pažvelgia į šeimininką ir gulasi ant žemės. Abu žiūri televizorių, Žmogus kramto duonos riekę. Katinas markstosi.

TELEVIZORIUS: Dėkoju, kad rinkotės mūsų kanalą, toliau – sportas ir orai...

Katinas jau snaudžia. Žmogus, prieš tai ramiai sėdėjęs, staiga apsidairo ir pasirąžo. Atsistoja, prieina prie lango.

ŽMOGUS: Gaila, kad nerūkau...

Žmogus pažiūri šiek tiek pro langą. Įkiša ranką kišenėn, išsitraukia mobilųjį. Atsisėda ant suoliuko ir peržiūrinėja telefonų knygos numerius spaudydamas vieną mygtuką. Galiausiai atsidūsta, padeda mobilųjį ant suoliuko, vėl prieina prie lango ir žiūri.

ŽMOGUS: Visada būna pirmas kartas...

Žmogus pažvangina monetas kišenėj, užsimeta švarką ir užtrenkia duris išeidamas. Katinas pakelia galvą, pastato ausis ir nutipena prie durų, ten atsisėda laukti šeimininko.

TELEVIZORIUS: Daugelis rūkalių neįstengia mesti rūkyti dėl paprastos priežasties – jie neatsikrato įpročio daryti judesį ranka – burna. Mūsų gaminys suteiks jums tą galimybę...

Į sceną įbėga Motina. Televizorius nutyla. Motina pribėga prie spintelės, staigiai atveria ir kažko įnirtingai ieško. Akivaizdžiai nervinasi. Atsidaro durys, įeina Paauglys. Paglosto Katiną.

PAAUGLYS: Sveiki namai gimti! (eina į kitą kambarį, pranyksta iš matomo lauko)
MOTINA: Sveiki. Nežinai, kur sojas padėjau?
PAAUGLYS: Iš kur galiu žinot?
MOTINA: Aišku. Aš čia viena namuose viską turiu žinot.
PAAUGLYS: Nerandat prie ko kibt...
MOTINA: Yra, nesijaudink...
PAAUGLYS: Nu?
MOTINA: Nu, iš mokyklos skambino.
PAAUGLYS: Viskas netiesa!
MOTINA: Vėl iš chemijos pabėgai!
PAAUGLYS (ateidamas į virtuvę): Ėst ko nors yra?
MOTINA: Pirmiausia ne ėst, o valgyt (Paauglys numoja ranka). Yra. (pagaliau suranda celofaninį pakelį, padeda jį ant stalo, uždaro spintelę ir bėga į kitą kambarį) Viskas, kas keptuvėj, tau. Aš bėgu, mūsų lyderis šiandien sakys pamokslą. Kur mano pakabukas?
PAAUGLYS (eidamas prie dujinės viryklės): Nerūpi man tavo pakabukai...
MOTINA: Ką?!
PAAUGLYS (laiko keptuvės dangtį, į kitą kambarį): Sakau ne–rū–pi man tavo pa–ka–bu–kai!
MOTINA: Ką?!
PAAUGLYS: (tyliai) Da pašol ti... (garsiai) Ateikit čia!

Motina ateina skubiu žingsniu, kaip žmogus, kuris kažkur vėluoja.

MOTINA: Ko?

Paauglys įsideda kelis paplotėlius, prie jų dar ryžių, atsisėda prie stalo.

PAAUGLYS: Pirmiausia – atsibodo man šitas jūsų vištų lesalas...
MOTINA: Tuoj visai negausi... Labai sveika tavo...
PAAUGLYS (pertraukia): Gerai, ne čia esmė. Antra – kiek jau pinigų sukišot į tą pam–param sektą?
MOTINA: Mes statom portalą...
PAAUGLYS: Ką?! Kokiais kompiuteriniais žaidimais ten užsiimat?
MOTINA: Kiek aš tau galiu aiškint... Ar nematai, kas pasauly dedasi?
PAAUGLYS: Ai... (numoja ranka ir įninka į paplotėlius) Kada pareisit, šventa karve?
MOTINA: Užaugsi suprasi... Apie vienuoliktą. Jei lyderis nepasikvies... (Išbėga sušukdama) Paruošk pamokas!
PAAUGLYS: Idėjinė prostitucija... (išspjauna paplotėlio liekanas į lėkštę, atsidaro spintelę, suranda prieskonių dėžutę, iš jos išsiima banknotą; iš kišenės išsitraukia mobilųjį, pasižiūri kiek valandų ir išeina)

Netrukus po jo išėjimo grįžta Žmogus. Už lango tamsu.

TELEVIZORIUS: Prieš ką aš balsuosiu? Šiaip prieš dvi dienas buvau apsisprendusi, bet dabar tas žmogutis lyg ir pasitaisė... Nežinau. Visi mes žmonės, ir niekam nejaučiu priešiškumo...

Žmogus numeta švarką ant suoliuko, ant stalo padeda cigarečių pakelį ir žiebtuvėlį. Pusę minutės žiūri į lėkštę su sojos paplotėliais. Atidaro virtuvės langą ir pro jį išmeta lėkštę. Tada pasiima pirkinius, atsisėda ant palangės, permeta kojas lauko pusėn ir įsideda cigaretę burnon. Prisidega. Užsitraukęs iškart užsikosėja ir vos neiškrenta pro langą. Iš pykčio išmeta ne tik cigaretę, bet ir visą pakelį. Pasėdi ant palangės kažką galvodamas. Sėdėdamas pasikelia ant rankų.

ŽMOGUS: Kas jei?..
BALSAS (iš apačios): Kas čia ką mėto?! Kam čia kiemas į sąvartyną panašus?!

Žmogus strykteli, greit persiverčia į kambarį ir uždaro langą. Prisiglaudžia prie sienos po langu ir kikena. Paskutinis „che“ kažkoks graudus. Žmogus atsisėda, patogiai ištiesia kojas ir užsimerkia. Iš kito kambario ateina Katinas, susirango prie šeimininko ir pradeda murkti markstydamasis. Scenos dalis, kurioje yra virtuvė, užtemsta. Apšviečiama kita dalis. Ten stovi lygiai toks pats suoliukas, už jo – betoninė tvora. Ateina Paauglys, apsirengęs žiemine striuke, susikišęs rankas į kišenes. Atsisėda ant suoliuko. Išsitraukia mobilųjį, pasižiūri kiek valandų. Netrukus ateina Draugė. Abu šypsosi.

DRAUGĖ: La–ba diena...

Pasibučiuoja pasisveikndami. Paauglys atsisėda ir apkabina Draugės juosmenį.

DRAUGĖ: Niūri vieta... Kodėl negalėjom susitikt kur nors kitur, kaip kitais kartais?
PAAUGLYS: Atsimeni, manęs klausdavai apie mano šeimą?
DRAUGĖ: Mh...
PAAUGLYS: Tai va. Mano motina sektantė.
DRAUGĖ: Kas?
PAAUGLYS: Sektantė. (Žiūri žemyn) Beveik kasdien bėga į kažkokius susirinkimus, kur klausosi savo Lyderio ir laukia Mesijo iš kitos planetos. Sukišo keliasdešimt tūkstančių. Valgo tik daržoves ir sojas. (Pakelia akis aukštyn, žiūri į Draugę)

Draugė vos tramdo juoką.

PAAUGLYS: Būtų juokinga jei nebūtų graudu... Man atrodo kad ir dulkinasi su tuo lyderiu kai paprašo. O dar prieš porą metų aiškino man apie skaistybės naudą jaunam organizmui. (Pauzė) Nors ji jau nebejauna.

Draugei nebejuokinga. Ji prisėda šalia, prisiglaudžia prie Paauglio.

DRAUGĖ: (švelniai) Varškelis...
PAAUGLYS: Ne. Man gerai. Jos niekada nebūna namie, galiu daryt ką noriu...
DRAUGĖ: Pats tiki?..
PAAUGLYS: (Tyliai) O kas belieka... (Garsiau) O tėvas (rodo į tvorą už savęs).
DRAUGĖ: Kur?
PAAUGLYS: Ten.
DRAUGĖ: Kur?
PAAUGLYS: Zonoj.
DRAUGĖ: Kur?!
PAAUGLYS: (Viena ranka apkabina Draugę) Zonoj gi sakau. Užmušo savo motiną ir išniekino palaikus prieš dešimt metų. Dar dešimt liko. Net nežinau kurioj dabar kastoj. Ko gero...
DRAUGĖ: Nebekalbėk.

Atsisuka vienas į kitą. Ilgai bučiuojasi. Pasibučiavę atsistoja. Vėl puola aistringai bučiuotis. Patys nejausdami po truputį eina atgal, kol įeina į tamsiąją scenos dalį.

DRAUGĖ: Kas čia?
PAAUGLYS: Nežinau... Miega tikriausiai.
DRAUGĖ: Einam iš čia.

Juokdamiesi, susikabinę už rankų bėga iš scenos. Šviesa užgęsta, bet tik trumpam. Pradeda šviesti ir bumbėti Televizorius.

TELEVIZORIUS: Ką galėtumėt patarti toms, kurios dabar eis darbintis ten kur Jūs dirbot? (kitu balsu) Ką galėčiau patarti?.. Jei tik pajusite, kad viršininkas seksualiai priekabiauja, tuoj pat bėkit iš ten. Aš irgi iš pradžių galvojau – gal pasitaisys, gal tik pajuokavo...

Įsižiebia šviesa Žmogaus scenos pusėj. Žmogus sėdi po langu, bet nemiega – žiūri tiesiai prieš save. Prie jo patogiai susirangęs snaudžia Katinas. Žmogus dar šiek tiek pažiūri prieš save ir pajudina rankas. Katinas atsistoja, pasipurto, apsižvalgo ir nubėga. Žmogus pasimuisto, atsikelia ir sėdasi ant suoliuko. Vėl pasiima mobilųjį ir peržiūrinėja numerius. Nieko neradęs numeta ant suoliuko, atsidūsta ir įsmeigia akis į televizorių.

TELEVIZORIUS: (perdėtai grėsmingu balsu) Kadrai. Kurių ieškojo. Didžiausios pasaulio televizijos. Išpažintis. Žmogaus, atvykusio iš. Prancūzijos. Vien tam. Kad čia, Lietuvoje. Atsidurtų. Kalėjimo. Kameroje...

Žmogus sėdi ir žiūri į televizorių. Tada pasimuisto, pasirausia kišenėj ir ištraukia penkiasdešimt litų. Pažiūri prieš šviesą tartum tikrindamas, ar nepadirbti. Įsideda atgal kišenėn, vėl apsivelka švarką. Pastovi lyg abejodamas, pradeda nusivilkinėti švarką, bet trenkia ranka stalan...

ŽMOGUS: Velniop!

... vėl apsirengia ir išbėga pro duris. Televizorius nutyla, užgroja roko muzika (a la Nirvana). Ateina Draugė, atsisėda ant suoliuko. Tada nešdamas staliuką pasirodo Paauglys. Pastato staluką prie suoliuko ir atsisėda šalia, pabučiuoja Draugę. Iš tamsos išlenda Ranka su pilnu stikliuku skaidraus skysčio.

RANKA: Gersi?
PAAUGLYS: Taip!
DRAUGĖ: Ne! Taigi žadėjai...
PAAUGLYS: (bučiuoja) Tik vieną...
DRAUGĖ: Gerai, bet pirmą ir paskutinę. Visai nenoriu, kad būtų kaip tada...
PAAUGLYS: Nebus... Duok!

Ranka paduoda stikliuką ir stiklinę sulčių.

PAAUGLYS: (į tamsą) Sveikas! Ne?.. O tu? Gerai, tada tu būk.

Paauglys užsiverčia stikliuką, nuryja, šiek tiek nusipurto ir užgeria sultim. Pabučiuoja Draugę. Kišenėj suskamba telefonas. Paauglys ištraukia mobilų.

PAAUGLYS: (draugei) Močia... (pakelia, deda prie ausies, atsistoja nuo suoliuko nugara į Draugę, užsikemša kitą ausį, šiek tiek rėkia kalbėdamas) Labas vakaras. Gerai, jau vietoj. Ne, ne. Šokam. Yra. Gerai. Tai aš nežinau... Nu, gal kiti važiuos, tai ir aš prisidėsiu. Taip, turiu. Turiu, sakau! Parvažiuosiu. Nepraeis nei trys dienos! (šypteli) Gerai, juokauju. Iki. (baigia pokalbį, pažiūri į ekraną, įsideda kišenėn, draugei) Rūpinasi, matai.
DRAUGĖ: (juokiasi, mėgdžioja šaižiu, rėksmingu balsu) Labas! Ką veikat?! Tai eik namo! Kada pareisi?! Kas ten juokiasi?!

Paauglys juokiasi, sėda ant suoliuko, vėl pabučiuoja. Iš tamsos išlenda ta pati Ranka.

RANKA: Sveiks!

Paauglys linkteli.

DRAUGĖ: Ne!!!
PAAUGLYS: Dabar jau tikrai paskutinę... (bučiuoja)
DRAUGĖ: Ne! Baik...

Ranka ištiesia stikliuką ir stiklinę, Paauglys paima, ir tada iš tamsos pasigirsta riksmas: „Mentai! Mentai! “.

PAAUGLYS: Voba!..

Abudu pašoka ir pabėga iš scenos. Muzika nutyla, įsijungia Televizorius.

TELEVIZORIUS: Prieš metus. Niekas net nebūtų. Pagalvojęs. Kad naujos juostos filmavimas. Lietuvoje. Taps tokia tragedija...

Atsidaro durys, grįžta Žmogus su dzingsinčiu krepšeliu rankoje. Ant krepšelio parašyta „Have a nice day! “ ir nupiešta šypsenėlė. Prieina prie staliuko, ant kurio stovi stikliukas ir stiklinė, iš nuostabos padeda krepšelį, pasilenkia, apžiūri radinį iš visų pusių, gūžteli pečiais ir atsisėda ant suoliuko.

ŽMOGUS: (šaukia Katiną) Kis kis... Katine, Katine kis kis...

Manydamas, kad gaus ėsti, iškėlęs uodegą atbėga Katinas. Miaukteli sumurkdamas, pradeda glaustytis apie kojas ir viltingai žiūrėt į šeimininką. Žmogus tuo tarpu pasilenkia, pasiima krepšelį, pastato jį ant stalo ir iškrausto. Stato ant stalo du stiklinius butelius skaidraus ir vieną plastmasinį oranžinio skysčio, storą pornografinį žurnalą, įvyniotą į celofaną. Pasikviečia Katiną ant suoliuko, paima stikliuką, kuris dar kupinas skysčio...

ŽMOGUS: (Katinui) Cveks!

Katinas žiūri nieko nesuprasdamas.

ŽMOGUS: Reikia sakyt „Kalk! “, durniau...

... užsiverčia, truputį pasipurto ir užgeria stiklinės turiniu. Tada atsisuka savo atneštus butelius – vieną skaidraus ir oranžinio. Pripila stiklinę oranžinio ir stikliuką skaidraus drebančiomis rankomis, pastumia stikliuką arčiau Katino ir žiūri tai į jį, tai į stikliuką.

ŽMOGUS: (neiškentęs) Gerk gi!

Katinas taisosi miegoti – jis nusivylęs, kad nieko negavo. Žmogus dar į jį pažiūri.

ŽMOGUS: Tai gersi ar ne?! Neik dar miegot!

Katinas miega. Žmogus užsiverčia stikliuką, šiek tiek pasipurto ir užgeria oranžiniu skysčiu. Drebančiomis rankomis pila sau kitą stikliuką ir aplaisto pornografinį žurnalą.

ŽMOGUS: Oi, atsiprašau, panele... (valo rankove celofaną) Gražiai šiandien atrodot... Norit, papasakosiu istoriją? Na, jei jau neprieštaraujat, tai pradedu. Gyveno kartą mamytė ir tėvelis. Tėvelis buvo chuliganas, o mama blondinė... Palaukit, tuoj pratęsiu... (prisipila dar vieną stikliuką, užsiverčia, nusipurto, bet neužgeria) Tai va. Tėvelis buvo jaunas, tai užsiėmė smulkiais reikalais – nuvarinėdavo mašinas ir karosindavo telefonus. O mamytė laukdavo jo namuose, ir kai jis pareidavo, jie mylėdavosi. Tėvelio gyvūnėliai susitiko mamytės gyvūnėlius – manau, kad šito Jums aiškinti nereikia, Jūs tikriausiai šitoj srity profesionalė (balsas vis labiau girsta). Taigi... (prisipila dar vieną, užsiverčia, net nenusipurto) Taigi, gyvūnėliai susitiko ir mamytė vieną rytą pajuto, kad kažko nėra. Kai ji pasakė šitą žinią tėveliui, jis iš džiaugsmo ją kone negyvai primušė. O ji tik laikėsi rankom už pilvo – kad nieko neatsitiktų naujajam gyvūnėliui. Tai jis ją mušė per galvą. Kitą dieną jis labai atgailavo, nupirko mamai puokštę ramunių ir jie susitaikė... Manot, gyveno ilgai ir laimingai?.. Palaukit... (pradeda knapsėti, pasiremia rankom stalą) Tada reikėjo... Reikėjo pasakyt abiejų tėveliams, kokia laimė juos aplankė... Aplankė... (nuleidžia galvą ant rankų, šneka įsikniaubęs) Taigi... Va kaip būna... Ir chuligano mamytė nepritarė... Griežtai... Ji pasakė: „Aš tave, mielasis, labai gerbiu, bet... Bet nieko nebus, reiks šaukštu krapštyt... “ Va... Užtai chuliganas ją – nu aš mamą turiu omeny – paskui iš to džiaugsmo... Laimės neapspaskytos... Neapsapaskytstos... Išprievartavo ir zamočino... Neapsaptytos...

Nutyla, šviesa užgęsta. Kai ji vėl užsidega, Žmogus vis dar miega ant stalo, bet prie jo jau sėdi iš vieno šono Paauglys su Drauge, iš kito Motina su Katinu. Vienas „skaidrusis“ butelis jau išgertas ir parverstas, kito pusė nugerta. Paauglys kalbasi su Drauge, Katinas diskutuoja su Motina. Visi šiek tiek „įpiešę“.

PAAUGLYS: Ne, matai, postmodernizmas yra tokia tuštuma, ir mes šita tema daug kalbėjomės...
DRAUGĖ: O man atrodo, kad tai – amžinas puspilnumas, jei tik taip galima sakyti. Žmogus jaučia, kad negali būti tobulas – ką teigė romantikai bei viduramžių legendos – ir dėl to yra amžinai pasmerktas būti nelaimingu...
PAAUGLYS: Įdomi teorija, įdomi... Galėčiau pratęsti, kad...
KATINAS: Na, žinokit, katinu būti daug sunkiau nei mama. Štai jūs vis tiek esat šiek tiek nepriklausoma, o aš – šeimininko žaislas...
MOTINA: Kol miega, galit peikti... Klastūnas.
KATINAS: Pasakyčiau ir į akis, jei mokėčiau kalbėt...
MOTINA: Oi oi oi koks geras pasiteisinimas! Manot, kad jau nemokat kalbėt tai turit išskirtinių teisių?
PAAUGLYS: ... žmogus dar jaučia, kad negali susirasti tos tobulos antrosios pusės, kad visą gyvenimą liks vienišas, ir todėl labai nori keiktis...
DRAUGĖ: Štai kodėl postmodernistai vartoja tiek daug stiprių priemonių, vaizdinių ir netgi keiksmažodžių savo kūriniuose...
KATINAS: Taip, manau... Štai jums gerai – kada norit, galit ką norit ir kaip norit sakyt, o kaip aš šitam debilui išaiškinsiu, ko aš kada noriu?
MOTINA: Na jau nesakykit, nesakykit, turit savų signalų...
DRAUGĖ: Manyčiau, kad jie tiesiog nori rašydami išsirėkti...
KATINAS: Neslėpsiu, neslėpsiu...
PAAUGLYS: Taip, būtent. Jie nenori, kad jiems būtų geriau, jie nori, kad kitiem būtų blogiau!..
MOTINA: Nagi paviešinkit...

Nuo triukšmo atsibunda Žmogus. Pakelia galvą, mažai ką suprantančiu žvilgsniu apsidairo aplink.

PAAUGLYS: Žiūrėkit, kas teikėsi pasirodyti!
ŽMOGUS: (baisiu, girtu balsu) Kam gert?!
MOTINA: Tai va tavęs ir laukiam (paduoda stiklinę ir stikliuką)
ŽMOGUS: (atiduodamas stiklinę) Nereikia šitos chemijos... (užsiverčia) Skani bjaurybė... (kreipiasi į Televizorių) Prisidėk, ko ten stovi?
TELEVIZORIUS: (artėdamas prie stalo) Pagaliau ir mane pastebėjot (pro ekraną visus pasisveikina, ištiesdamas ranką) Gal ir man įpilsit?
ŽMOGUS: Žinoma, žinoma... (prisipila sau) Cveks!
TELEVIZORIUS: Kalk!

Žmogus užsiverčia, pripila ir paduoda Televizoriui. Tas išgeria pasveikindamas Paauglį.

PAAUGLYS: (Draugei) Galima?
DRAUGĖ: Prašau (pabučiuoja).

Žmogus laiko ranką sau ant pilvo – negerai... Neramiai apsižvalgo, atsistoja.

ŽMOGUS: (pasiimdamas žurnalą jam sako) Einam, gražuole, palaikysi man kompaniją... Pabaigsiu pasakot istoriją. Nori? Iš akių matau kad nori... (braudamasis pro kitų kojas) Persiprašau persiprašau... (išbėga, girdisi vėmimo garsai)
PAAUGLYS: Iš esmės postmodernistai nekenčia pasaulio...
DRAUGĖ: O gal tiesiog per daug jį myli. Nuo meilės iki neapykantos...

Uždanga, aplodismentai, gėlės, anšlagas.
2005-05-17 12:39
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-03 19:15
Drakoniukė
Patiko, lb įtaigu:)gerai perteikti charakteriai :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-03 10:18
Svoloč
Ir vėl labai patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-10-13 09:51
tyluma
ispudinga
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-10-12 17:13
Zombis Zombis
ar neperaukštai?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-19 17:13
Sandra Bernotaite
jeigu butu idomu, kada nors galetume sita veikala pastatyt teatre - kartu. pavyzdziui, jeigu autorius ateitu i repeticijas ir jas stebedamas dar ka nors pridurtu ir pakoreguotu (ar gal paaiskintu), butu visai nieko, a? (isimylejau katina ir televizoriu.)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-14 21:06
Caramele
Ar tik ne sita meno kurini buvo planuota pristatyi placiajai auditorija s.m. liepos 15?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-16 10:34
Peace_
hmz...tai cia tas zmogus,tai tas paauglys priesh kelis metus? kazkaip ryshio nera... Neishbajgta mintis truputi... O shiaip neblogai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-12 20:52
Kaede Hisao
O man kaip tik toks panašiausias į tikrą spektaklį.. Daugiau veiksmo nei žodžių. Tokie geriausi :))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-06 14:57
minties šuolis
geras.personazai tikrai atpazistami gyvi.jau kai kurios frazes tiek iki skausmo girdetos.bet cia ne trukumas. zmogus - be galo tragiskas veikejas. ir kurinio zanras - man labiau panasu i tragikomedija farsa...
pabaiga - super. manau kada nors tikrai bus geles anslagas.sekmes;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-05 20:49
Dūmo sesė
Pirmą kart tokį ilgą tekstą perskaičiau įdomiai. Pprastai rašykuose prozininkai tik gumytę tampo. Tačiau tavo dramos niekaip neįsivaizduoju scenoje (per daug remarkų, per mažai dialogo ir monologo, per daug scenografinių detalių: laikraščiai visokie, spintelės irt.t.). Nors skaityt buvo tikras malonumas. Ačiū.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-05-18 19:08
ir kiti
labai jau susikoncentruota ties c2h5oh. ir televizoriaus tekstai ne visuomet gerai įsipaišo. galinė scena nebloga, tačiau panaši fabula nėra originali. nors šiais laikais originalumas - taipogi pakartojimas. ... neblogai. gal kiek per daug paprastų sprendimų. lieku subjektyvus.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą