Motina

- Štai ten, anas nulipimas. Matai ženklą? Aš nelabai įžiūriu iš taip toli, numeris turėtų būti VK-514.
- Aha, dabar matau.

Laura spustelėjo kelis mygtukus prietaisų skydelyje. Priekinio stiklo viršuje užsidegė pranešimas: "Megapolio linija 5, atšaka VK-514. Pasiruoškite atsijungimui. Nepamirškite prisisegti saugos diržus. ". Gerai jau, gerai, nepamiršime. Tu tik nulipti nepamiršk.

Po kelių akimirkų automobilis čiūžtelėjo dešinėn, lengvai suvirpėjo išlendant važiuoklei, ir keliskart sumažinęs greitį nutūpė ant atšakos. Mergina uždėjo vieną ranką ant iš nišos išlindusio vairo ir, truputį pravėrusi langą, atsuko veidą gaiviam rytmetiniam vėjeliui, pilnam sakų, spyglių bei samanų aromato. Ji palaimingai nusišypsojo. Visas jos suirzimas išsisklaidė, lyg jo ir nebūtų buvę. Na taip, reikėjo budintis iš miegų trečią ryto ir dar trenktis i kitą Vilniaus-Kauno megapolio pusę, vien dėl to, kad Tomukui šovė į galvą viena iš jo "idėjų". Kelkis, mažute, lėksim į Kauno Marių draustinį. Trečią ryto. Dėl to, kad jam įkvėpimas, ir dar, kad jis jai parodys tai, ko ji gyvenime nėra mačiusi. Nesuprasi jo - tai dienų dienom kiurkso savo studijoje, holografuoja klientus visokiems pažymėjimams bei vestuvių oficialiems albumams, gauna grašius, ir jam gerai, jis patenkintas tokiu gyvenimu; jam nesvarbu, nei kad nuobodybė didžiausia, nei kad kartais jam vien nemokama sintetika tenka maitintis. O kartais, kaip šiandien, užsiplieskia. Keistuolis. Aną kartą užsiplieskęs paprašė draugo, kad jam tatuiruotę ant dilbio išbadytų, bjaurią tokią: kažkokie spygliai, ornamentai, išsprogusios akys; neįmanoma suprasti, kas ten pavaizduota. Po to kasėsi vargšelis visą savaitę - taip jam niežtėjo - užtat visas išsišiepęs, patenkintas. Na, bet kas gi supras juos, menininkus.

- Kur dabar, Tomuk?
- Kol kas draustinio pakraščiu važiuok. Po to aš tau parodysiu, kur pasukti. Pamatysi, ten tokia vietelė, Petras vakar savo holas rodė, tai aš vos ne… Na bet pati pamatysi, ką aš čia, mažute, burną aušinsiu.
- Aš gi tau šimtą kartų sakiau, kad nepatinka man, kai taip mane vadini. Galvoji, tu šešeriais metais už mane vyresnis, tai aš jau mažvaike dėl to tapau?
- Mažutė - tai toks mažybinis, malonybinis žodelis. Skirtas pamaloninti. Parodyti prieraišumą, švelnius jausmus, prisimeilinti. Argi ne tiesa, mažute? - sumurkė Tomas ir nusišypsojo savo kerinčia šypsena. Na ir kaip su tokiu galima ginčytis?
- Eik tu, šmiki. - šyptelėjo ir Laura, ir žaismingai stuktelėjo kumštuku jam į žandikaulį.
Kurį laiką važiavo tylėdami. Keliukas vingiavo palei seną pušyną. Lauros senutėlis '53 RAG Bars, tėvelių dovana gimtadienio proga, tyliai purpsėdamas skaičiavo kilometrą po kilometro. Žinoma, tai nebuvo šauniausias automobilis pasaulyje, toli gražu. Net ir tarp Rokiškio Automobilių Gamyklos gaminamų modelių jis nebuvo pats greičiausias ir galingiausias. Lauros tėtis taip ir pasakė: dukryte, tu teises turi dar tik pusmetį, todėl pasitreniruok kol kas su "Barsuku". Va kai įprasi nulipinėt - užlipinėt ant greitaeigių linijų, išmoksi manevruot nuolat užkištais senamiesčio daugiaaukščiais tuneliais, tada galėsi ir ką nors geresnio įsigyti. Galėsi nors ir "Lūšį" su antigravitacinėm pagalvėm, nugarą masažuojančiom sėdynėm, automatiniu parkavimu bei vairuotojo paausio kasikliu. Na, kaip bepažiūrėsi, tokia mašinytė - geriau nei jokios. Pusė Vilniaus studenčių su "Barsukais" į paskaitas (ir ne tik į paskaitas) laksto. Vienos tabletės užtenka kone trims šimtams kilometrų; nusiperki vieną pakelį kartą į mėnesį ir likusią stipendiją gali švilpinti kaip tinkama. O jeigu kam nepatinka "Barsukai" - tai patys kalti.

Laura užsigalvojusiu žvilgsniu nužvelgė prietaisų skydelį, kur mirksėjo keletas pranešimų. "Saugos diržai neprisegti". "Padangų oro slėgis: 75% normos. Papildyti? T/N". "Katalizatoriaus kapsulės likutis: 15%". Va, kaip tik jau rodo, kad baiginėjasi tabletytė, teks grįžus "Barsukėliui" pirkti naują. Ko gero už tą patį ir nuprausti reikės, nes garantuotai bus visas murzinas po šiandieninių pasivažinėjimų. O va tą mygtuką, kur pripučia oro į padangas, tėtis jau seniausiai žadėjo pataisyti, bet vis "neturi laiko".

Už lango brėško aušra, nors saulė dar nepasirodė. Pušų kamienai iš murzinai pilkų palengva persidažė į rusvus. Tesigirdėjo tik vėjo švilpimas pro langą bei per žvyrą gurgždančios padangos.

- Tomai, ar dar toli? Kur mes? - sunerimo Laura, supratusi, jog užsisvajojo ir pražioplino, kurioje vietoje jų keliukas palaipsniui iš plastikinio pasikeitė į žvyrkelį. - Ar pravažiuosim mes ten be pagalvių? Čia gi tau ne koks "Lokys", kur gali virš atvirų uolynų pusmetrį pakilęs sklęsti!
- Nebijok, čia jau visai nebetoli. Šitame draustinio užkampyje beveik niekas nesilanko. Galbūt todėl čia dar ir liko tokie vaizdeliai, kuriuos man Petras rodė. - Tomas sutikrino maršrutą su draugo duotu žemėlapiuku. - Berods, mes jau čia. Teks truputį paėjėti - su šitais ratais iki pat kranto neprivažiuosim, užsikasim kaip mat. Pavažiuok truputėlį į tankmę, kad prižiūrėtojams į akis labai nekristų.
- O ar baudos mes negausim? Čia gi draustinis, automobiliams be pagalvių čia gi iš vis negalima rodytis?
- Nebijok, mažute, tikrai ne. Laužo jeigu nekursim, iš gravikopterio jie nieko nepastebės, o patrulis čia nesilankė jau nežinau kiek laiko. Pati pasižiūrėk, kelias koks. Ko jiems čia be ypatingo reikalo važinėt? - postringavo Tomas, traukdamas iš senovinio plastikinio dėklo holoaparatą. - Matei koks? Dabar tokių jau seniai nebegamina. Čia dar mano bočiukas man padovanojo, pats juo atpliauškinęs trisdešimt metų. Na, teko, žinoma, praplėsti kamerai atmintį keliolika terabitų, bet optika - saldainiukas. Nagi, stok ten prie ano medžio, aš tau parodysiu, ką turiu omeny.

Tomas įgudusiu judesiu padalino holokamerą į keturias dalis ir tris iš jų pakabino ore įsivaizduojamo lygiakraščio trikampio kampuose taip, kad kiekviena objektyvo akis žiūrėtų į merginą. Manipuliuodamas ketvirtąja dalimi - rankena - jis mikliai suderino visus tris objektyvus ("burtininkas", mintyse šyptelėjo Laura) ir, spragtelėjęs pagrindiniu mygtuku, pamojo jai prieiti.
- Žiūrėk! Na argi su šiuolaikiniu šlamštu galėtum taip įamžinti bundančios gamtos didybę? Dabar visi gudrūs - nusiperka tą kortelę, paspaudžia toj vietoj, kur parašyta "Spausti čia", ir kortelė pati perskrenda į savo pasirinktus tris taškus, už tave nusprendžia, koks vaizdas geriausias. Ir gaunasi po to: veidai išsilieję, atskirų žolės stiebelių nei nemėgink įžiūrėti - nepavyks. Kas iš to, kad tą holą gali apžiūrinėti iš visų pusių, jeigu visa šviesos ir šešėlių magija veikia tik žiūrint vienu kampu. Visi dabar nori tik "išsirinkti ir paspausti", kaip toje reklamoje. Et, nyksta tikrasis menas!.. - numojo ranka.
Laura pažvelgė į virš rankenos iššokusią nedidelę trimatę hologramą. Į ją žvelgė aukšta tamsiaplaukė mergina, apsirengusi lengva balta suknele, atsirėmusi į drūtos pušies kamieną ir koketiškai užmetusi ranką ant klubo. Rytmetinėje prieblandoje ji atrodė įspūdingai: paskutiniai miglos lopinėliai tarytum žaidė jos glotniomis, aptakiomis kūno linijomis, o, fone stūksantys tiesūs pušų kamienai tik pabrėžė jos moteriškas formas.
- Na, tai kur gi ta žolė? Nelabai ką aš čia matau, tamsta menininke. Su mano "kortele" ko gero geriau matosi, kas gaunasi. - sukikeno Laura.
- Palauk palauk, aš tau namie per didįjį projektorių parodysiu, pati pamatysi. Ir apskritai, užteks taukšt, eime link marių, kol dar saulė nepakilo. Čia tik pora žingsnių beliko.
Tomas susirinko aparatūrą, ir jiedu nupėdino spygliais ir kankorėžiais nusėta žeme marių link.

* * *

Skaidrūs rasos lašeliai samanose sugėrė pirmuosius saulės spindulius ir sužėrėjo it milijardai krištoliukų. Virš nedidelio marių užutekio rūkas jau buvo išsisklaidęs. Kur ne kur veidrodinis vandens paviršius pašiurpdavo, paliestas tylaus vėjelio, tarytum nedrįsdamas raibuliuoti smarkiau, kad nesugadintų idealaus rytinio dangaus ir priešingo kranto silueto atspindžio. Vos girdimai šiugždėjo pakrantės meldai, harmoningai pritardami tylučiui pušų šnarėjimui. Tekanti saulė dangų rytuose nudažė rausvomis, rožinėmis ir oranžinėmis spalvomis, o pavieniai debesėliai mėgdžiojo ją dar šimtais atspalvių. Už properšos melduose vandenyje stūksojo masyvus akmens luitas - paskutinis potėpis, tobulai užbaigiantis šį gamtos sukurtą ir pušų įrėmintą šedevrą.

Pirmas atsipeikėjo Tomas.
- Na, ką aš tau sakiau? Tu tik pažvelk! O ten pažiūrėk! Pasakiškas grožis! Kokios spalvos, kokios formos! - susijaudinęs šnibždėjo jis.

Laura žiūrėjo lyg užkerėta. Urbanistinių džiunglių vaikui, išaugusiam tarp tankiai sugrūstų pastatų, apipintų transporto, komunikacijų tuneliais, tarp beveik visą padangę uždengiančių spindinčių reklamų, tai buvo sunkiai suvokiama. Taip, ji matė reklamose daug nusaldintų paveiksliukų - palmės, skaisčiai žydras dangus, baltas pajūrio smėlis švysčiojo holoproektoriuose vos ne kiekvieną dieną, kartu su entuziastingais, bet banaliais šūksniais ("Tik su mumis jūs galite aplankyti šį rojaus kampelį! ", "Tik su mumis jūs pamiršite viską! "). Ji net neįsivaizdavo, jog rojus - jis čia, pasiekiamas per vos pusvalandį kelio nuo jos namų. Atsigręžusi ašarų pilnomis akimis į Tomą, ji apsivijo rankomis jo kaklą, padovanojo jam dėkingumo kupiną bučinį, ir priglaudusi galvą prie jo peties toliau stebėjo, kaip gimsta diena.
Kelias akimirkas jie stovėjo tylėdami.
- Žiūrėčiau aš į visą tai ir žiūrėčiau, kad ir visą dieną, - nutraukė tylą Tomas, - bet dar valandžiukė, saulė pasisuks, ir iš viso šito grožio liks tik pušys, vanduo ir meldų krūva. Geriau stok štai čia, taip kad saulė šviestų tau į nugarą...
Holoaparato rankena Tomo rankose vis spragsėjo ir spragsėjo be atokvėpio.
- Labai, labai gerai. Dabar krūtinę truputį į priekį... Nuostabu, dabar prisėsk čia... Fantastika... Nežiūrėk į mane, žiūrėk į mano ranką... Lūpas truputį sudėk... Va, būtent taip...
Staiga jo veide nušvito idėja.
- Jeigu tu nusimestum batus ir nubristum ten, iki akmens, ant jo būtų pats tas, ko mums reikia. Štai ten, pro properšą melduose. Aš tik objektyvus plačiau ir arčiau prie vandens išstatyčiau. Ką tu apie tai manai?
Lauros akyse sublyksėjo išdykusios kibirkštėlės.
- Gerai, Tomuk.
Nesilenkdama ji nusispyrė batelius ir lėtai nužingsniavo link vandens. Likus vos keliems žingsniams, ji atsigręžė, nusišypsojo ir vos pastebimu judesiu perbraukė ranka per pečius. Lengva suknutė nuslydo kūnu, atidengdama išlenktą nugarą, dailų liemenį, apvalius klubus, paglostė šlaunis ir be garso nusileido ant spygliais nuberto kranto. Po suknute mergina nedėvėjo nieko. Ji žengė i vandenį, gundančiai krypuodama klubais, jausdama Tomo žvilgsnį, glamonėjantį jos kūną nuo galvos iki kojų. Ryto tyloje po trumpos pauzės vėl pasigirdo spragt.. spragt..

Pabridus vos kelis žingsnius nuo kranto, merginos koją apsivijo šalti, glitūs dumbliai. Laurą net nupurtė iš pasišlykštėjimo, ir ji greitai žingtelėjo atgal. Ji grįžtelėjo atgal; Tomas stovėjo prie pat vandens, išsidėliojęs ore savo aparatūrą, ir padrąsinamai šypsojosi. "Na ką gi, kad jau įbridau, teks bristi iki galo, o tai po to nebebus galo jo patyčioms", šmėstelėjo mintis, ir Laura, sukandusi dantis, ėmė bristi toliau, link akmens. Maurai vėlėsi aplink pėdas, kojos grimzdo gilyn; visa laimė, kad po dumblu jautėsi kietas akmeningas dugnas. Vis dar krypuodama klubais, nors dabar jau kiek dirbtinai ir sukaustytai, ji žingsnis po žingsnio brido vis tolyn, gilyn, vis arčiau link akmens. Vanduo jau siekė lig pusės šlaunų. Dar žingsniuką... ir dar..

Pagaliau, dideliam jos palengvėjimui, dumbliai baigėsi, juos pakeitė smėlis. Pažvelgusi žemyn, ji net nusistebėjo, koks skaidrus vanduo: dugne puikiai matėsi pavieniai akmenukai. Vėsus rytmečio vėjelis, kvepiantis miško avietėmis ir čiobreliais, glamonėjo jos nuogą kūną. Rytiniame krante saulės spinduliai jau laižė medžių viršūnes.

Gruoblėtame kiaušinio formos akmens paviršiuje visiškai nebuvo kur įsikabinti. Laura vargais negalais sugebėjo atsispirti nuo smėlėto dugno ir užmesti užpakalį ant vėsios akmens viršūnės. Apsidairiusi ji pastebėjo dar tris panašius apvalius luitus, susmigusius į šviesų smėliuką ir visiškai apsemtus vandens, ir dėl to nematomus nuo kranto. "Įdomu", pagalvojo, "jeigu aš atsistočiau ant štai to, kuris vos apsemtas, nuo kranto turbūt atrodytų, jog aš einu vandeniu? ". Ji grįžtelėjo link kranto.
- Tomai, o gal...
- Atrodai nepakartojamai, mažute! Lyg undinėlė iš pasakos! Štai taip, labai gerai, tik kojas pariesk ir galvą truputį atlošk! Labai puiku! - Tomas, regis, jos nei negirdėjo. Jo šūkčiojami nurodymai skrido virš švelniai raibuliuojančio vandens. Laura klusniai keitė pozas, nors ir nebuvo labai patogu balansuoti - kelis kartus, stengdamasi išlaikyti lygsvarą, ji vos nepūkštelėjo atgal į vandenį.
- Mažute, įšok į vandenį ir susidrėkink plaukus! Man reikia, kad tau vanduo tekėtų per plaukus ir veidą, lyg ką tik būtum išnėrusi!
- Įšok nušok, užlipk nulipk... Lyg man čia labai būtų lengva visa šita akrobatika užsiiminėti… - Laura suburbėjo suraukusi nosytę, pamėgdžiodama Tomo kalbėjimo manierą. Ji atsistūmė rankomis ir nuslydo žemyn nuo akmens į vandenį. Nuo dvelkiančio vėjelio pašiurpusiai odai marios pasirodė palaimingai šiltos. Ji atsigręžė į saulę, užsispaudė nosį, užsimerkė ir pritūpusi panardino galvą. Išnėrusi ji staigiu judesiu mostelėjo galvą atgal; plaukai, gausybe blyksinčių purslų nubrėžę ore arką, sukrito ant nugaros. Ji nubraukė vandenį nuo akių ir atsigręžė į krantą.

Krante Tomo nebebuvo.

Laura apibėgo žvilgsniu visą krantą. Tomo objektyvai vis dar kabojo sustingę ore ties ta vieta, kur ji įbrido. Saulės zuikučių glostomomis gintarinėmis kolonomis į rytmečio padangę stiebėsi pušys, įsikibusios susiraičiusiomis šaknimis į tamsią paklotę. Kur ne kur prie pušų glaudėsi pavieniai kadugių stulpeliai. Tomo niekur nesimatė.
- Tomai, kur tu?!
Jai atsiliepė vien tik ramus pušų ošimas.
- Tomai!
Nejaugi jis, kaip visuomet, nusprendė ją paerzinti? Tomas dažnai patraukdavo ją per dantį, bet jo humoras niekuomet nebuvo žiaurus. O gal jam kaip tik atrodo, jog be galo juokinga žaisti slėpynių gamtoje su nuoga pana? Jos drabužių krante taipogi nebesimatė. Po velnių!
- Tomai, visai nejuokinga! - dar akimirką pasiklausė, bet nesulaukusi atsakymo įpykusi šūktelėjo: - Aš lipu lauk!
"Aš negaliu tuo patikėti! ". Laura ėmė ryžtingai bristi link kranto. "Jis man dar atsiims už tokius pokštus! ". Žali glitūs maurų plaukai vėlėsi aplink blauzdas. Kai iki kranto buvo likę visai nebetoli, jos koja smigtelėjo į dumblyne slypinčią duobę, ir Laura nebeišlaikiusi pusiausvyros parkrito keturpėsčia. Delnai susmigo į dumblo košę, vandens augmenija brūkštelėjo per panirusį veidą. Laura kaip įmanydama greičiau pašoko, su pasišlykštėjimu nusikratė rankas ir keliais sparčiais žingsniais išbrido į krantą.
Tomo krante nesimatė. Jos drabužiai buvo numesti kiek tolėliau, už holokameros regėjimo lauko. Mergina paskubomis užsitempė ant pašiurpusio kūno suknutę, įsispyrė į batelius. Sušlapusi suknelė lipo prie kūno ir ne ką tedengė. Laura instinktyviai prisidengė per medžiagą išryškėjusias krūtis ranka ir iš visų jėgų šūktelėjo Tomą dar kartą. Tyla.

Už keliolikos žingsnių, gilyn į tankmę, ji pastebėjo į samanas numestą Tomo holokameros rankeną. Iššokusioje hologramoje ji stovėjo atgręžusi nugarą; vandens srovelės vinguriavo jos nugara, dailiu užpakaliuku; jos plaukai skriejo oru, aplink taškydami gausybę purslų. "Bet juk Tomas niekuomet nenumestų savo kameros tiesiog taip, ant drėgnų samanų! " - persmelkė mintis. Laura pajuto, kaip daugybė skruzdėlyčių ėmė bėgioti jos stuburu.
- Tomai! - dar kartelį šūktelėjo ji drebančiu balsu ir įsiklausė. Vien tik šlamesys ir paukščių čiulbėjimas. Ir jos tankus kvėpavimas. Garsus pliumptelėjimas privertė ją atsigręžti link marių.

Akmens nebebuvo. Vien tik vandens ratilai išdavė tą vietą, kur jis ką tik stūksojo. Akies krašteliu ji pastebėjo pro pušų viršūnes šmėstelėjusį tamsų šešėlį.
Laura tekina nuskuodė link automobilio. Įšokusi į vidų, ji virpančiom rankom paskubom uždarė visus langus ir užsirakino. Drėgnais delnais ji spaudė šaltą vairo metalą, be perstojo dairydamasi aplink. Tamsūs pušų kamienai, šakos, spygliai, samanos. Daugiau nieko. Nieko. KAS GI ČIA VYKSTA?

Ant priekinio stiklo kažkas dusliai šlumštelėjo. Laura akimirksniu atsigręžė. Į ją žiūrėjo išblyškęs Tomo veidas. Jo akys - paprastai primerktos ir susimasčiusios - buvo plačiai išplėstos, lūpos ir nosis prispaustos prie stiklo. Laura suspiegė, negalėdama nusukti žvilgsnio i šoną. Vos po akimirkos Tomas ėmė slinkti žemyn - jo viršutinė lūpa atsiviepė, veidą iškreipė groteskiška šypsena - ir sudribo šalia automobilio. Laura pastėrusiu žvilgsniu spoksojo į ant stiklo likusius plačius ryškiai raudonus dryžius.
Automobilio stogą įlenkęs galingas smūgis privertė ją atsipeikėti ir suklykti dar kartą. Amortizacija gailiai aiktelėjo nuo iš viršaus užgriuvusios griozdiškos masės. Laura, po karštligiškų paieškų suradusi užvedimo spynelę, prispaudė prie jos drebantį nykštį taip, kad šis net pabaltavo, tačiau automobilis vedėsi sunkiai - kaip ir visuomet, likus nedaug katalizatoriaus.
NA PRAŠAU, BARSUKĖLI, PRAŠAU, PRAŠAU, MALDAUJU, NA!.. NA!..

Nuo stipraus vėzdo smūgio pažiro keleivio pusės langas. Lyg išgirdęs merginos klyksmą, automobilis pagaliau užsivedė; Laura staigiai nuspaudė akseleratorių iki maksimumo; "Barsukas" šoko į priekį, nusimesdamas naštą bei pažerdamas į orą samanų kupstus, ir nėrė tarp pušų, į žvyrkelį, link linijos, link žmonių, greičiau, kaip galima greičiau...

* * *

Motina paskutinį kartą liuoktelėjo galvotrūkčiais lekiančio automobilio pavymui ir sustojo. Žvyras tyliai sugurgždėjo nuo jos žingsnių. Ji abejingai nužvelgė iš vėzdo, suspausto letenoje, styrančius penkis pirštus ir tatuiruotę ir sviedė ginklą į virš kelio tvyrantį dulkių debesį. Metas grįžti prie lizdo.