Purvina gėlė

vakar radau purviną gėlę, nuskyniau ją nuo narkomano kapo
pamiršau, kad nukirstos kvailio rankos ir pasileidau bėgti nuo neprasidėjusio maro
kažkas apmyžo butaforinę saulę, kol žiūrėjau pro išdaužtą langą
bandydamas slėpti mėlyną randą, kurį padovanojo skrendanti varna
ji iškirto man kairiąją akį ir pametė snapą ketvirtoj koordinatėje
kol mano sąmonė suprato prasmę kartuvių ir pasinėrė į gyvulio sapną
name be sienų kabėjo paveikslas, kuriame žmonės degino vabalus
šešta mano koja pakliuvo po traukiniu, nes mašinistas pamiršo savo kvailas pareigas
kunigo žmona išvėmė dievo valią ir pamerkė žodžius savo kraujyje
žmonės ėmė žudyti medžius, juk reikia kažkam keisti scenografiją
bandžiau iš naujo lipdyti priešo gyvenimą, buvau pamiršęs klijų smarvę
gavau dovanų mažą maišelį, kur įsidėjau savo sulaužytą kaukolę
draugai surūkė mano gyvenimo šiaudą ir gimtadienio proga susišlaviau pelenus
girdėjau kaip pirmokai spardo mažą mergaitę, kuri išpylė visą optimizmą į kriauklę
geltonakė musė perkando man gerklę ir gulėjau šiukšliavežėje,
kol kūną be kraujo palaidojo benamiai užmirštose kačių kapinėse
ant kapo be kryžiaus išaugo purvinoji gėlelė, kurią nuskynė paštininkas
dabar jo eilė džiaugtis šiuo radiniu! atsiprašau, ar kita stotelė pragaras?