Marionetė

Smilksta vienuma, vėjo apkabinta,
  Ilgesingais dūmais kyla link žvaigždžių.
  Aš tarsi lėlytė, siūlais pakabinta,
  Valdoma likimo rankų negrabių.


  Kaba pakaruokliu, galvą nunarinus,
  Scena ištuštėjus, liekanos jausmų.
  Žvilgsnį vyno taurėj savo paskandinus,
  Siurbčioja ir svaigsta vakaro dvelksmu.


  Cyp!  Cyp!    Cypteli primintas
  Žaislas (gal guminis) Amžinoj tamsoj.
  Ir išnyra priešais juoko iškankintas
  Kraupiai išdažytas mimas: "Suradau! "


  Bet lėlė svyruoja šmėklai abejinga,
  Užsimerkę virpa mėlyni vokai...
  Čekšteli tik žirklėm ir žemyn nukrinta
  Tūkstančiai balčiausių obelų žiedai....