Baltosios šv. Jono naktys

Nežinau, kodėl mane pamačiusi gydytoja pasakė: ”Šitas dar baisesnis”.
      Ir negirtas buvau, vakar po Joninių grįžau iš Dzūkijos. Dzūkija  - žmonos tėviškė. Rojus - naminė degtinė, skilandis. Labai retai mane ten nuveža.
      O gaila … Po to pas juos kas nors sudega  ar šiaip jau…
      Taigi daktarė ir sako: ”Šitam  - arkliai. Pasakok, ką prisimeni, ko neprisimeni “.
      Kartais tikrai mažai ką ir teprisimenu. Tik savo vardą. Ir kada bus pensija. O kartais tokie vaizdai nušvinta, tokie nuotykiai nutinka …
      Sykį sėdžiu prie ežero  - gulbes su meškere gaudau. Gal sakysite, kad tokių niekšų nėra?  Yra, patikėkit  - kartais  labai valgyti norisi. Nebijau aš tų gulbinų. Kaukšt tokiam per galvą su pagaliu ir Kaišiadorių paukštyno produkcijos pirkti nereikia.
    Užkibo mažas toks suskis  - bjaurusis ančiukas. O aplink tokia didelė, agresyvi  gulbė sparnais mosikuojasi, šnypščia žmogaus balsu:
  -  Paleisk mano sūnų, tavo norą išpildysiu.
  -  Jei žaistume  pagal taisykles, turėtum tris norus išpildyti,
- deruosi.
  -  Negaliu, - apgailestauja gulbė. - Neturiu  aš  tokių galių.
  -  Gerai, -  nusileidžiu. - Daug  negalvosim,    padarom
tradiciškai - tegul šis ežeras virsta degtine.
  -  Supranti, - vėl gailiai šnypščia gulbė. - Aš  vietinė,  kaimiška, lietuviška gulbė. Į šiltus kraštus neskrendu. Degtinės butelius tik tuščius plaukiojančius ežere mačiau. Neįsivaizduoju,  kas tai per skystis, nes baisiai dvokia. Pasvarstyk, ko tau dar reikia .
  -  Ko? -  susimąstau. -  Moters  meilės  reikia.  Padaryk,
kad mane kokia nors gražesnė kino žvaigždė  įsimylėtų  ar blogiausiu atveju Zita iš Mažeikių .
    -  Tokio stebuklo net senis Chotabyčius nepadarytų, - liūd-
nai sušnypštė gulbė .
  -  Viskas, - nutraukė  daktarė. - Ką  dar  čia matai?.. Gal
kokių vabaliukų  ar šiaip  kokios gyvasties?.. Visko mes čia turime, visko pas mus pilna.
  -  Girdžiu, - atsakau. - Muzika tokia  maloni, iškilminga.
Štai angelas su baltu chalatu!.. Einu jau, einu…