Vištos istorija

Aš esu višta. Vištelė. Vištytė. Vištytė Riaubiškytė. Pavardę aš pati sau tokią pasirinkau, nežinau, kur girdėjau. Per televizorių greičiausiai, arba per radiją nugirdau. Nors visgi turbūt iš televizoriaus, ten ar tai vedančioji, ar Seimo narė, o gal dainininkė su tokia pavarde buvo, nesvarbu, žodžiu patapau Riaubiškyte. Aaaa, taip taip, dainininkė, tiksliai, atsiminiau, Eurovizijos konkursas ar atranka tam konkursui buvo, tai man ta Riaubiškytė įstrigo. Ne, ne dėl dainavimo, tenuis visi taip baisiai dainuoja, kad man net juokas. Vat mūsų vištelių kas paklausytų dainavimo arba, kaip žmonės sako, kudakavimo. Vat čia tai menas, kur jau ten visokioms riaubiškytėms, alanams ir linams su simonom lygintis. Kai užtraukiam visos popiet ant laktų sutūpusios, dar gaidelis giesmininkas mūsų kad įsiterps su savo priedainiu, tai šunys visi kaimynų nuščiūva. Anei krust. Karvė tiktai kuri žiūrėk ilgesingai subaubia, turbūt jaunystę neramią staiga prisiminus.
Taigi. Ne dainavimas, o pavardė man padarė gilų, neišdildomą įspūdį. Riaubiškytė. Vištytė Riaubiškytė. A, kaip skamba? Tai bent derinukas? O vardas mano Teklė. Teklė, toks paprastas, kartu skambus ir trumpas, neblogas, sakyčiau, vardas. Teklė Riaubiškytė. Tokia tad aš esu. Metų kiek man nesakysiu, nes negražu moters, kad ir vištos, amžiaus klausinėti. O gimiau tai irgi labai įsidėmėtiną dieną. Gegužės 18-ą. Nieko nesako? Ne? Na, pagalvokit. Taigi popiežius Jonas Paulius II ir Seimo narys Česlovas Juršėnas tą pačią dieną savo gimtadienius švenčia. Nors Popiežius, jau nešvenčia, duok jam Dieve Dangaus karalystę, jau atšventė su visam. Matėm, žinom, girdėjom. O tai ką, galvojat, kad mes vištos tai jau visai, vištiško proto. Neee, dar ir už kurį žmogų esam razumnesnės, nemanykit. Į kambarius įeinam, kur televizorius rodo, arba radijas, sakykim, ant viso kiemo plyšauja, bo šeimininkė kai apie kiemą ar daržus kuičiasi, tai pasileidžia visu garsu, kad girdėtų, tai ir mes nori nenori visko prisiklausom. Filmų visokių irgi prisižiūrėjusi esu į valias. Na, serialų tai aš nežiūriu. Kai juos spokso manoji šeimininkutė, tai aš tada išeinu, bet apie meilę arba gyvenimą, tuos tai pažiūriu pakol neišveja. Patinka kai mylisi, tos scenos yra fainiausios, jeigu dar gražūs kūnai, viskas taip gražiai subtiliai jeigu pateikiama, o ne gyvuliškai, kaip per erotinius filmukus, tai užsižiūrėti galima.
Mačiau aš tai ir gyvenime ne kartą ir ne du: ir šeimininkas kaip su savo pačiute, ir jų dukrelę kaip ant šieno tvarte buvo dvieje iš kito kaimo užvertę, o jau kai šeimininkų sūnelis ateina masturbuotis į vištidę ir vis taiko savo spermą nuleisti mums nieko dėtoms vištoms ant galvų, tai nors bėk, kur akys mato, nors dabar kai dešine akim beveik kaip ir akla esu, tai kitą kartą ir nebepataikau pasislėpti nuo to brudo, ir daug kitų atvejų esu regėjusi. Mat smalsi šitam reikalui, tai yra seksui, esu.
Bet pirma, dėl ko aš čia pradėjau dabartės kalbėti. Taigi, norėjau apie vegetarizmą paporinti. Vegetarizmą žmonių tarpe populiarinti turiu tokį tikslą. Bet tai jau bus nuo pabaigos, o reikia nuo pradžios. Taigi, vėl grįžkime prie to, kad gimiau gegužės 18-ą. Popiežius anas irgi tada gimė, tą jau sakiau, ir Česka, kaip mes jį tarp savęs vadinam, Juršėnas tą dienų irgi atsirado kažkurioje gryčioje apie Ignaliną. Na ką, buvo mūsų dvylika seserų ir aštuoni broliai, bet ne visi tą pačią dieną išsiperėjo. O gyvi telikome tik mes su gaideliu Feliksu. Kitus visus išpjovė, dar dveji ankstyvoj kūdikystėj nustipo. Ai, kaip negraziai apie savus pasakiau. Pasimirė, rašykime geriau, kad pasimirė ankstyva mirtimi. Anksti iškeliavo į geresnį gyvenimą, nors ir šitas man visai nieko ir į dar geresnį kažko dar vis nenoriu vykti. Kažkaip vis dar čia traukia pasilikti. Gal tai iš įpratimo ar kokia kita priežastis yra, aš gerai ir nežinau.
Buvo tada jau beveik vasara, saulė kaitino kaip reikiant, gėlės ir alyvos kvepėjo, tiesiog svaigino ir nuteikė minčiai, kad gyvenimas yra gražus. Ši mintis visą laiką manęs neapleido, nors buvo visokių situacijų ir akimirkų, kai rodės jau geriau būtų numirti. Bet viskas praeidavo, saulė vėl išryškindavo šviesiąsias gyvenimo puses ir vėl norėdavosi pilna burna įkvėpti egzistencijos eleksyro. Na, čia gal ir per gudriai pasakiau, bet niekas kitas gi manęs nepagirs, jei pati neišsikišiu priešakin. Paskaitinėju visokias laikraščių skiautes ar šiaip kas pasitaiko, tai ir pasisemi išminties. Ant kupros gi nešioti nereikia.
Tai va. Na bet aš vis ir nuklystu kur nereikia, bet kad kitaip jau ir nemoku.
Gerai. Švietė saulė, gaidys kapstinėjosi mėšlyne, kaži ko ten ieškodamas, ko nepametė. Dabar tai aš žinau, ką gali rasti mėšlyne, o tada gi maža buvau, tik išsiritusi gegužės 18-ą kartu su Popiežiumi ir Juršėnu, na, aišku, ne vienais metais, bet vis tiek jaučiausi labai svarbi. Ir tas mėšlynas tada man atrodė taip vulgaru ar niekinga, tokią gilią panieką jam jaučiau, kad tą dieną daugiau ton pusėn ir nežiūrėjau.
O gaidys gi tas kur po mėšlyną kapstinėjosi, tai pasirodo ne šiaip sau kakariekorius koks eilinis, o garsenybė didžiausia, tarkim, viso praeito šimtmečio Lietuvos buvo. Vardu jis Povilas, be to tai mano senelis, duok jam Viešpatie Dangaus karalystę, ir didžiąją dalį savo gyvenimo jis praleido scenoje. Tai buvo aktorius, Artistas iš didžiosios raidės. Vaidino, tiesa, tik viename pastatyme, Jono Jurašo „Smėlio klavyruose“, bet kaip vaidino. Kaip vaidino. Sakė žmonės specialiai gaidžio, Povilo Gaidžio ėję žiūrėti. Ir po užsienius visur su šiuo spektakliu mano senelis apvažinėjo, ir daug visokių kraštų yra regėjęs. Mums viščiukams dažnai apie tas savo keliones yra pasakojęs. Kad vokiečių žemėje kai išlipo iš traukinio po peroną pasivaikščioti, vedinas ant šniūrelio, nelyginant koks šunytis, labai linksminęs vietinius biurgerius, katrie tokio dyvo, kaip kad gaidys už virvelės, regėt neregėję netgi markių aukojo. O vienam vokietukui iš nuostabos net ledai nuo pagaliuko ant žemės nukrito ir Povilas tuos pasigardžiuodamas sušveitė,  sukeldamas dar didesnę juoko bangą visame perone. Daugybė žmonių tada susirinko Poviliuko pažiūrėti, kaip į vaidinimą.
Tai tokia įžymybė buvo mano senelis. O tada gegužės 18-ą jis jau buvo atitolęs nuo aktorystės, mėgavosi senatvės teikiamais malonumais, jeigu tokių išvis yra, ir gal tik guodė save, kad gyvenimas visgi buvo pragyventas skambiai ir prasmingai. Čia, aišku, tik mano spėlionės, pats jis niekada nebuvo minoriškai nusiteikęs arba neparodydavo niekam savo tikrojo veido, aktorius gi, visada buvo žvalus, pasitempęs, išsičiustijęs, kaip per vaidinimą, ir netgi kai jam nuo senatvės mausdavo sąnarius ir jis negalėdavo nešlubuodamas perstatinėti kojų, jo šlubavimas buvo kažkoks didingas, įprasmintas ir sutaurintas iki tobulybės, tai buvo nenugalėto Napoleono rytinis pasivaikščiojimas  po Elbės salą.
Mes visi, o taip pat ir jaunesnieji gaidžiai, sėmėmės iš jo to aristokratiškumo, kuris įgyjamas ne su kilme, o pasišventusiai gyvenant kokiam nors didžiam tikslui. Tas tikslas buvo menas. Tas senelio kitoniškumas persidavė ir mums, ir mes visi ir visos buvome kiek kitokie, nei aplinkiniai paukščiai. Mus visi kiek pavydėdami ir pašiepdami  vadindavo elitu.
Bet šitai aš patyriau vėliau, o tą gegužės 18-ą  bandžiau suvokti mane supantį pasaulį. Gaidys mėšlyne, katinas betykantis mane nugvelbti iš po mamos sparnelio (apie šiuos padarus tada irgi neturėjau žalio supratimo), draugiškai amsintis šuo, saulė, kaip jau minėjau, švelniai glostanti savo šiltais spinduliais mano pūkus ir nepaprastai tyras oras, atmieštas gardžiai kvepiančiu mėšlu – tai ir visi tos dienos, pirmos mano dienos šioje žemėje prisiminimai. Kaip seniai visa tai buvo ir su kokiu graudžiu virpuliu aš prisimenu savo pirmąją dieną, kurios netemdė tada dar nesuvokiami pavojai ir negandos.
Vaikystė praėjo nerūpestingai ir greitai. Mokėmės visko, kas gali praversti gyvenimo kasdienybėje: ir kaip slieką išsitraukti iš žemės, tada kai jis visa savo esybe nori joje prasmekti skradžiai, ir kaip grūdą pamestą susieiškoti tarp grumstų, ir daug dar visko, ko ir neprisimenu dabar. Tai vis kasdieniniai rūpesčiai ir darbai darbeliai. Tiesiog pamenu tą nerūpestingumą, kuris mumis visus tuomet gaubė, nuolatinę mamos priežiūrą, pamenu mūsų krykštavimą ir nesibaigiančias kalbas, kai visi vienu metu kalba ir niekas nieko nesiklauso, maudynes baloje ir palaimingą snaudulį vakare, prisiglaudus prie šilto mamos šono.
Tik vienas epizodas temdo nerūpestingos vaikystės peizažą. Tas epizodas, kai mirė mano senelis, nors, po teisybei, reikia sakyti, kad jis dingo arba buvo pagrobtas, bet, kita vertus, po to jis, aišku, mirė, o jei būti visai tiksliai, tai reikia pasakyti, kad senelis, Povilas Gaidys, didysis scenos Magas buvo paprasčiausiai suėstas lapės. Tokia tad iš pirmo žvilgsnio nelabai garbinga didžiojo Meistro mirtis, bet iš tikrųjų jis žuvo gindamas savo šeimą, gindamas savo namus, mus anūkus ir savo vištas, o taipogi ir savo niekingą sūnelį, mano tėvą, kuris pasirodžius vištidėje lapei, purptelėjo ant aukščiausios laktos, nesuteikdamas pirmenybės savo mylimoms žmonoms, palikdamas likimo valiai savo mažuosius vaikelius, begėdiškai gadindamas iš baimės orą, kad net šeimininkai ryte neradę senelio, o tik plunksnas neabejodami pareiškė susiėmę nosis, kad čia, musėt, šeško būta. Negalėjome mes, deja, paneigti šią klaidingą nuomonę, nes nebuvo taip įprasta, kad tėvą skųstum.
O senelis tada, lapei įsmukus, drąsiai nusileido nuo laktos į areną ir galingus savo sparnus išskleidęs užstojo mus mažuosius ir pasirengė kovai žūtbūtinei. Tik kad jau silpnas tuo metu buvo senelis, tad ilgiau pasipriešinti lapei nesugebėjo, bet užtat išgelbėjo visus vištidės gyventojus aukodamas savo gyvastį. Toks heroiškas paskutinis jo gyvenimo aktas įvyko, vertas įamžinti meninėje kino juostoje, ir tokį nepalaužiamą mūsų laikų didvyrį mena mano atmintis.
O tėvelis ir visai susigadino savo reputaciją mano akyse vieną saulėtą rugsėjo dieną padaręs mane moterimi, tiksliau višta. Buvau vištelė, o staiga patapau višta. Atsitiko tai pokaičio valandą, kada visa giminė įsitaisė ant laktų nusnausti. Aš tik kažkaip užtrukau kieme, nes radau pabirusiu duonos trupinių ir nenorėjau palikti žvirbliams arba balandžiams. Štai tada tėvelis mane ir nučiupo, išėjęs pasidairyti kurgi aš užtrukau. Mat po senelio heroiškos žūties jautė ir savo kaltę, tad dabar ypačiai demonstravo begalinį rūpinimąsi  vaikais. Tokia parodomoji globa. O aš, reikia pasakyti, tada jau visai daili pana buvau, tai yra vištytė. Plunksnos raibos, papurusios, kulšelės apvalainos, bet ne per storos, balselis kaip kokios lakštutės. Dairėsi jau tada į mane ir broliai mano, ir pusbroliai, ir iš kito kiemo jaunikiai akių nenuleido.
Ir taip man belesinėjant, tik purpt iš už nugaros kažkas labai didelis ir sunkus ant manęs, jau pamaniau gal vanagas patykojo ar koks plėšrus žvėrelis. Bet kitą akimirką pajutau, kaip kažkas aštraus ir kieto į mane įėjo, sąmonė tik aptemo nuo skausmo, pamaniau, kad jau nudūrė mane šeimininkas pietums, bet tuo metu išgirdau duslų sprogimą ir užuodžiau tėvo bezdalų kvapą, kurį šeimininkai visada su šešku supainiodavo, dar galvą pakreipiau, akurat, tėtušis ant manęs, nelabasis, jodinėja. Esu mačiusi daugybę kartų, kaip jis tai darė su kitomis vištomis, bet niekada nebūčiau pagalvojusi, kad jis taip ir su manim kada nors elgsis. Ilgesniem apmąstymam laiko nebuvo, nes tėvelis greitai baigė, nušoko nuo manęs, išdidžiai nusipurtė ir net neatsigręžęs į savo tikrą dukrą lėtai nupėdino į vištidę. Kai ir aš ten neužilgo parėjau, radau jį jau snaudžiantį ant laktos, tartum nieko ir nebūtų atsitikę. O tai, kad aš staiga tapau moterimi, tai yra višta, kad kieme pasiliko išdavikiški kraujo lašai, mano pateriotos nekaltybės įrodymas, ir kad juos derėtų kažkaip paslėpti, užkapstyti, kad gal visai ne tokio svarbiausio savo gyvenimo įvykio aš laukiau ir ne taip viską įsivaizdavau, galų gale bent kokio švelnaus dėmesio ar atsiprašymo arba bent menkos padėkos nusipelniau, viso to nebuvimas žeidė labiau, nei tas aštrus ir kietas įsibrovėlis.
Viskas įvyko taip greitai, netikėtai, nepasiruošus, kad po šiai dienai iki galo negaliu patikėti, kad tai man neprisisapnavo.
Kiti kartai jau buvo suvokti, daugiau mažiau laukti, niekada daugiau neprisileisdavau niekieno užklumpama netikėtai, bet tas pirmas kartas taip ir pasiliko man mįslė, kažkas tokio labai migloto ir šleikščiai nemalonaus. 
Bet visa tai niekis, tai nebuvo pats baisiausias patyrimas mano gyvenime, vargu ar aš būčiau ryžusis čia taip ilgai kalbėti, jei tik tiek nemalonumų tebūtų atsitikę. Ir galų gale, kam gi tai nenutinka. Kitas, daug kraupesnis dakykas mane verčia kreiptis į sąmoningąją žmonijos dalį. Tai žudymas. Besaikis, beatodairiškas ir beprasmis visų gyvų padarų, tame tarpe ir vištų, žudymas ir valgymas. Tfu, kaip tai šleikštu. Atrodo, kad nebėra kas valgyti daugiau, atrodo, kad didysis bado metas užėjo. Kad duonos nebeliko, arba kopūstų, ar dar kažko. Ne, būtinai reikia žudyti, galabyti silpnesnį ir jį suėsti. Aš jau nebevartosiu žodžio valgyti, nervai nelaiko. Ėda kaip žvėrys laukiniai, o nori, kad tai būtų vadinama gražiai – valgymu. Ne, turėkit, ko nusipelnėte, ėdate, ryjate savo artimiausius giminaičius, silpnesnes būtybes, lygiai taip pat Dievulio sutvertas, kaip ir jūs patys, pamindami Aukščiausiojo priesaką – gyvenkite santarvėje ir ramybėje, ar kažkaip panašiai jisai porino. Girdėjau neseniai vieno šviesaus vegetaro labai teisingus žodžius, pasakytus vienam mėsėdžiui: „Galabiji vargšes višteles svetimomis rankomis, kaip koks mafijos bosas, net aukai į akis nepažvelgdamas prieš mirtį, skelbi joms nuosprendį ir nesuteiki paskutinio žodžio, ir taip bežades po to suryji ir suvirškini, nieko apie jas žinoti nenorėdamas. O gal ir joms skauda, gal ir jos gyventi nori ir nusipelnė, lygiai kaip ir tau dangus kiekvieną rytą raudonai nusidažo. “ Ir dar kažką vis panašiai kalbėjo, o anas tik šaipėsi ir kvatojo, kaip koks berazumis: „Aš bosas, cha cha cha, girdite, aš bosas, mafijos galva, cha cha“.
Baisus dalykas tai yra, tas žudymas. Pirmą kartą su tuo susidūriau prieš pirmąsias savo Kalėdas. Šeimininkai ruošėsi tada savo dukros vestuvėms, nes toji bežaisdama su tais dvejais gretimo kaimo vaikinais, jau buvo padėtyje, o kadangi anie du neapsisprendė katram pirštis, vis vienas kitam tą garbę perleidinėjo ir nesutarė katro visgi tai būsiąs vaikelis, tai tėvai paskubomis surado tokį senbernį už keleto kilometrų pamiškėje begyvenantį ir įsiūlė jam savo dukrelę, nieko, aišku, apie gyvą kraitį pilve neužsimindami.
Taigi, ruošiamas buvo baisus balius. Iš vakaro prieš skerdynes dar gi  šeimininkų sūnelis vištidėje vėl apsireiškė masturbacijos reikalais ir savo sperma apšlakstė būsimas aukas, o jau nuo ryto prasidėjo „kruvinasis sekmadienis“, nors iš tikrųjų tai buvo kita savaitės diena. Tas Didysis Masturbatorius gaudė mumis, vargšes višteles, savo didziuliais ištreniruotais delnais ir nešė po vieną į kiemą tėvui, kuris guldė mano seseris ir puseseres ant kaladės ir kirviu čmaukštelėdavo toms per sprandą. Galva tik nulėkdavo, šunys aną tuoj pasičiupdavo, o vištelė begalvė, kaip tas Raitelis be galvos, dar kurį laiką plasnodama sparnais po kiemą pasisukiodavo, didžiai prajuokindama gausiai susirinkusią publiką, ir po to nebežinodama, kur daugiau beeiti, atguldavo ant skiedrinos žemės.
Dvidešimt vištų taip paklojo budelis neetatinis. Manęs kažkaip tas Masturbatorius nesučiupo. Ir vėliau išvengiau aš tų gaudynių, o paskum jau ir nebegaudė manęs, nes per sena valgymui buvau, laikė tik dėlei kiaušinių, kuriuos stropiai stengiausi visuomet padėti, kad išvengčiau baisios pražūties.
Ta egzekucija, kurią tada veizėjau, nesulyginama su niekuo, gal tik nacių ir bolševikų nusikaltimai turėjo kažkurių panašumų, kiek aš apie juos esu girdėjusi. Tai buvo tikras genocido aktas. Aš patyriau dvasinį sukrėtimą, visišką vertybių nuvertėjimą arba pasikeitimą. Nuo tada ėmiau gilintis į egzistencinius ir fundamentalius reiškinius, prieš kuriuos mano išprievartavimas tebuvo vaikų žaidimas. Tarp kitko, mano tėvas tada irgi buvo nulinčiuotas ir man jo taip pat gaila, nežiūrint kokią širdgėlą jis buvo man palikęs.
Todėl kreipiuosi į visus, kurie perskaitys ar išgirs šią mano istoriją – nežudykite. Vardan Dievo ir visų šventųjų, gyvenkite su visais Aukščiausiojo tvariniais santarvėje ir meilėje begalinėje. Gyvenk ir leisk gyventi kitiems.
Na, o aš, kad ir baigdama savo amželį, tikiuosi numirti sava mirtimi. Ir paprašiau savo gero bičiulio Svoločiaus, kad jis užrašytų šį mano tokį padriką ir sentimentalų pasakojimą.
Būkite laimingi. Visada Jūsų  Teklė Riaubiškytė.