Pro rytojaus plyšelį

Kokia tyra sekundė pokalbio
Prieš savanaudę amžinybės tylą,
Drauge mano.
Šįvakar širdys lyja audrą,
Rytojuj liks menka balutė
Ant pliko žemės žvyrkelio.
Papasakok prie nuodėmklausio stalo
Savo meilę,
Kuri danguj – raudonas pentinas.
Kažkas šį vakarą likimą žemės sprendžia,
O mudu – žvirblio suplakti du gūsiai!
Kalbėkim paprastai ir žemiškai,
Drauguži mano,
Nes šios kalbos dangus tikslus nemoka,
Nes mes –
Du dygsniai adatos į žemės kruviną kepurę,
Iškeikiame šį vakarą,
O jis vis tiek gražus-
Sviestuotų lapų skrydis
Per liepsnos liežuvį.
Ir nesvarbu, drauguži,
Kad mūsų nebebus, džiaugsmingai žvengs arkliai,
Orkestras būgnus muš kaip mušęs,
Mergaitė putliažandė iškvatos audringą raudą,
Niekingas medis augs į gilią išmintį,
Kurią mes grobstėme nuo svetimų liežuvių
Ir nežinią, kuri siaurom čiurkšlelėm
Pro plyšius į vaikišką padangę tvenkės.
Ir nesvarbu, drauguži, rytoj mes –
Sauja dumblo, trys akmensmiltės
Ar  meldų tolimas ošimas –
Aš nesiklaupsiu prieš visatą, mirčiai nedėkosiu,
Nes antro vakaro vis tiek neišmaldausiu,
Nes visata tik lašas sieloj,
Mano drauge!
Verčiau sunešk altorių iš senų batelių,
Kuriais aš molį žemės išbraidžiau
Ir puokštę iš mergaitės juoko,
Savo meilės,
Kuri rytoj – trys druskos gurkšniai!
Ir nesvarbu, kad tu mane pamirši,
Išskobk iš nuodėmklausio stalo
Rūpintojėlį luošą, ir ryžtingą
Kaip riešutėliai du
Ant pliko žemės gomurio šį vakarą,
Drauguži mano.