Apie iš Hugo Boss kostiumo švarko ištrūkusią sagą

“- Stot! Teismas eina.” – pasigirsta sausakimšoje žioplių salėje.
“- Prašau sėstis.” – pats pirmiau atsisėdęs ištaria teisėjas.
“- Šiandien bus nagrinėjama byla, kurioje kaltinamoji yra Ateitis. Ji kaltinama baime prieš Ją. Miške, atsiprašau, mieste, sklinda kalbos esą ji nužudė savo dukrą, mums žinomu Vilties vardu. Byla bus nagrinėjama kaltinamajai nedalyvaujant, jai, išsidūrusiai akis, kaip tik šiuo metu atliekant akių persodinimo operaciją.”
“- Žodis suteikiamas kaltinimui” – ištaria teisėjas tarsi nepapusryčiavęs išsiblaškiusį žvilgsnį nukreipdamas nuo prisiekusiųjų, vieni kitiems - kaimynų, pavyzdingai prižiūrimais savo kiemuose gėlių darželiais, į prokurorą kaip į vestuves pasipuošusį.
Ne vieną jau bylą gyvenime laimėjęs prokuroras, pavarde Likimas, Hugo Boss kostiume paskendęs, sočiu kaip Luciano Pavarotti balsu, pasklinda aidu:
“- Kad čia man, atsiprašau, visiems, ir taip aišku, kad Ateities visi bijo.”
Iki tol žiovaujančioje, vieni kitiems pažįstamų, čia draugais pasijutusių, lyg be darbo pasilsėjusioje bedarbių minioje nuvilnyja tartum pačio draugiškiausio žiovulio pritarimų balsų banga:
“- Taip, tai gryna tiesa. Nemelas. Nepaslaptis visiems.”
Prokuroras tartum kunigas bažnyčioje išklausęs išpažintis, tokias pačias, lyg iš astronauto, kažkada Dievo rezidencijoje apsilankysiančio, skafandro būtų ištrauktas, išgirsta tartum horoskopą kas perskaitytų:
“- Žodis perduodamas gynybos pusei.” – lyg iš pavydo atsibudus suskuba teisėjas.
Iki šiol niekam nežinomas advokatas, tarsi prie žemės krašto atsistojęs, pakėlęs akis lyg prieš rūką, chuliganu prisistatęs, tartum ką tik atplėšęs lūpas, orą bučiavusias, iškvepia:
“- Ateitis mums yra jausmas, kaip mes jaučiamės šiandien, dabar, ką tik.”
Ir tarsi kristi žemyn skristi nuleidžia žvilgsnį.
Lyg per baletą prisiliesdamas ant scenos patyliukais žingsniukais pasigirsta šurmulys:
“- Ką jis pasakė? Ar kad mūsų ateitis yra tai, kaip mes jaučiamės šiandien, dabar?”
Visi pradeda jausti kažką negero, primenantį kažką praradus, vieniems nekaltybę, antriems jaunystę, tretiems darbą, ketvirtiems mylimuosius, o penktiems savo kaimyną apvogus prisiminus, kol iš arčiau lauko durų stovinčio lūpų išsprūsta žodis, reiškiantis siaubą:
“- Dieve!”
Niekieno noru kilusį sąmyšį staiga nutraukia duslus pokštelėjimas ir visi sužiūra į grindimis besiridenančią kažkieno ištrūkusią sagą.
Prokuroras, priminsiu, pavarde Likimas, ką tik pajutęs kaip jaučiasi dabar, pasiklystantį, pradėjusį jau žvairėti, žvilgsnį nuo ištrūkusios iš jo Hugo Boss kostiumo švarko, dabar vis daugiau tai jau pastebi, sagos į pakilusią priešais teisėją savo ranką, tartum aklu tapus lazdos atsiremt besiekiant, jau apgraibom, lyg ne sagai ištrūkus, o piniginę pametus, suskumba turbūt vėl apskūst:
“- Teisėjau, kaltinančioji pusė atsiima pareikštus kaltinimus Ateities atžvilgiu.”
Įsiviešpatauja pagarbi tartum per laidotuves minutei tyla.
“- Ateitis išteisinama. Byla baigta.” – nuaidi iš taip trumpai priešais mūsų akis pabuvusio teisėjo lūpų.

Ant stogo užlipęs ir šalia palydovinės antenos prisėdęs cappuccino puoduko išgert fintas atsidūsta, prisiminus chuliganą, kurį gal ir jūs pažįstate tokį?

“- Gyvenimas? Galėtų būti.”